Ateina šventės, ir kas svarbiausia – ateina savaime. Pačios. Tai reiškia, kad ruoštis joms lyg ir nereikėtų. Juk ateina pirmadienis, ateina antradienis, ir kitos dienos – ir mes joms nesiruošiam.

Tarybiniais laikais kažkaip automatiškai ateidavo kovo aštuntoji ar vasario dvidešimt trečioji, ir vos ne tą pačią dieną nupirkdavome kokią gėlytę ar odekoloną – ir gana. O štai Kalėdoms bei Naujiems metams ruošiamės su didžiuliu nerimu. Po parduotuves kaip paklaikę lakstome, eglučių bei papuošalų ieškome, karštligiškai dovanas pakuojame, o po to dar Kūčių stalui patiekalus gaminame. Ir dar visur su savimi nešiojame sąrašą ar murmame: taigi, žirnelių, majonezo, girliandą, bulvių, mėsos, konservų…. ištisas nervų gadinimas ir jokio malonumo. Dėl ko Kalėdos su Naujaisiais metais patenka į stresinių įvykių sąrašą, pridedamą prie psichinių ligų klasifikacijos. Galbūt, teoriškai mes žinome, kad šitaip pergyventi nederėtų. Na neįvyko juk žadėta pasaulio pabaiga – neįvyks nieko baisaus ir per Kalėdas. O jei kas ir įvyktų – šampanas bei stipresni alkoholiniai gėrimai, sumaišyti su lietuviška mišraine vis vien tą mūsų nerimą pamažins. Nepaisant to, ką ten mums pasakys prezidentas sveikinimo kalboje. 

Tačiau alkoholis ir užkandos – tai po to. O dabar: kaip susitvarkyti su šia Kalėdų karštine? 

Pradėkime nuo koncepcijos. Kas yra Kalėdos? Tai – diena, kuomet gimė Jėzus Kristus. Taigi, tai – gimtadienis. Ar mes kaip nors prisidėjome prie šio įvykio? Ne, neprisidėjome. Ar mus kaip nors įpareigoja gimtadieniai? Taip, jei šventės kaltininkas – mūsų draugas ir mes turime jį pasveikinti. Taigi, apsispręskime, ar Jėzus Kristus yra mums draugas. Jei jis nėra, nes jūs – užkietėję ateistai, tuomet, ko čia jūs apskritai dėti?  Jei jums Jėzus Kristus yra Dievo sūnus, tuomet nusiteikime pasveikinti ne vienas kitą, o JĮ. Juk eidami į gimtadienį su kitais žmonėmis kartu, mes nesveikiname vienas kito? Ne, mes tik susimetame, ką padovanoti Gimusiam. Jis vienas, o mūsų daug, taigi, dovana jam iš kiekvieno paėmus neturėtų būti labai didelė. Kaip žinia, Jam netgi nesinorėjo, kad mes kauptumėme turtus žemėje,  o kiekvienas nuoširdžios meilės aktas, parodytas mūsų artimam, Jam – tikras džiaugsmas. Taigi, sveikinkime ne vienas kitą, o Jį ir dovanokime jam meilę mylėdami savo artimą. Ir visai Jam nepatiktų, jei mes, kaip kokiam pagoniškam dievui, giedotumėme psalmes bei įšlovintumėme jo didybę. Jam kažkaip labiau patinka meilė parodyta artimam. Tai nėra labai sudėtinga, kadangi maži meilės aktai – tai tiesiog tokie malonūs siurprizai. Padėkime kaimynui po durimis mažą dovanėlę, išneškime benamiui katinui kieme vištos kauliuką, nuvalykime paslapčia sutuoktinio mašiną nuo sniego – štai ir viskas. Viskas daroma vėlai vakare, anonimiškai, o rezultatas fantastiškas – patikėkite. 

Bet – pasakysite jūs – tas ir yra, kad Kalėdos – ne šiaip Jėzaus Kristaus gimtadienis. Tai proga dovanoti kitiems dovanas. Ir nerimas dėl dovanų kyla dėl to, kad sunku tą dovaną nutaikyti, ypač didelio vartojimo epochoje. Visi visko turi. Ką dovanoti? O tie kiti, jei dovanų negautų, įsižeistų. Laiko mažai, visur automobilių kamščiai ir eilės. Gali nieko nerasti, štai dovanos nebus. O mes, įžeidę kitus, jausimės kalti. Ir gėda bus mums, jei mūsų artimieji ar draugai palaikys mus skrudžais. Taigi, visas šis nervų gadinimas ir prieššventinė karštligė – dėl savimeilės? Dėl baimės pasijusti prastesniais už kitus? Dėl šio mitinio įvaizdžio, kuris gali neva grėsmingai susvyruoti? 

Baikite juokus. Jūs puikiai žinote, kad tikrieji jūsų draugai bei artimieji myli jus be jokių dovanų ir netgi be jokių sveikinimų. Sveikinimai ir dovanos skirti anaiptol ne mūsų tikriems draugams. Jie skirti parodyti, kad prisimeni žmogų, kuris tau brangus. Ir jei jūs parodote tai kažkuo tikresniu, nei Kalėdos atvirukas – tai atvirukas darosi nebūtinas. O užmaršumas – atleistinas. Šie menkniekiai skirti ne tikriems draugams ir artimiesiems, o tiesiog žmonėms, kurių nuomonė apie mus mums rūpi. O artimi žmonės reikalingi mums ne dėl nuomonės. Mums nusispjauti, kokia ten jų nuomonė. Ar jums labai rūpi jūsų katės nuomonė? Jūsų vaiko nuomonė? Jūsų sutuoktinio nuomonė? Ne nuomonės jums rūpi, o jų artumas. Meilė, kurią jie arba jaučia jums, arba ne. Prisirišimas jų, ištikimybė jums, lojalumas, pažiūrų bendrumas – dalykai, su jokiais sveikinimais ir jokiais vertinimais nesusiję. Taigi, nepasikeis jūsų gero draugo nuomonė apie jus, o ypač jeigu jis iš tiesų jūsų mylimas žmogus, jei jūs pasveikinsite jį antrą šventės dieną. Tik jei jūs seniai jam meilės nerodėte, negavęs dovanos paklaus liūdnai: tai tu mane pamiršai? O tu jam ką – į „feisbuką“ sveikinimą siųsi? Aišku kad ne, čia jau reikės tiesiog kažkaip nuoširdžiai pasakyti, kuo jis tau brangus. Ir net jei pasakysi ne tą pačią dieną, o pavėlavęs – jam svarbūs bus tavo jausmai jam, o ne formalus tekstas su snaige. Taigi, su artimaisiais išvis sveikinimų bei dovanų kalba – ne ta kalba. Tai yra, dovanos ir sveikinimai gerai, tačiau gilesniems ryšiams ir reikalavimai gilesni. Šampano buteliu, puokšte bei kojinėmis neatsipirksi. Tai – juokingai mažai už ištikimybę, draugystę, meilę. Visu gyvenimu moki. 

Tačiau – nenusiraminsite jūs – yra dar vaikai. Vaikai juk labai audringai reaguoja, gavę ne tą dovaną ar jos negavę. Vaikai juk nesitenkina žinojimu, kad mamytė, tėvelis, močiutę ar sesutė vis vien giliai širdyje juos myli. Vaikams gi reikia apčiuopiamų dalykų – eglutės, dovanėlių, saldainių, kompiuterio, telefono ar slidžių. Argi ne vaikų šventė – Kalėdos? Argi ne pas vaikus ateina Kalėdų Senis? Ir argi ne vaikai – svarbiausias mūsų prieškalėdinio nerimo objektas? 

Taip, tai tiesa. Mes turime palaikyti mažuose vaikuose tikėjimą, kad yra toks Laplandijoje gerasis senis su raudonais kailiais ir barzda. Ir kad jis visus metus vaiką stebėjo ir nutaręs, kad jis buvo geras, atnešė jam dovaną. Tai – dėmesio, pagarbos vaikui bei tikėjimo aktas. Čia aš jau tyliu. Tik žinoma, vaikui augant, jis po truputį supranta, kad Kalėdų seniai – tai mes. Ir jam reikia priimti šį nedidelį mūsų melą supratingai ir tolerantiškai. O vėliau ateina amžius jam suprasti, kad pačiam metas tapti Kalėdų seniu. Iš esmės tokia eiga – ir yra teisingo pragyvento gyvenimo ženklas. Ko jums ir linkiu.