Teoriškai darbo problemas reikėtų palikti darbe. Praktiškai mes nešame jas į namus. O kur dar?

Namai sukurti tam, kad būtų gyvenimo buferiu. Prisiminkime techniką. Buferis – tai apsauginis išsikišimas, sugeriantis smūgius. Ir jei po darbo mes einame namo, tai darbe patirtus psichologinius smūgius neišvengiamai nešame į namus. Pasipainiojo po koją katė – spiriame katei. Pasipainiojo vaikas – aprėkiame jį arba net ir suduodame. Pasipainiojo sutuoktinis – keliame barnį. Žinoma, būdami sveiko proto ir tvirtos atminties, mes to nedarome. Tačiau darbas būna beprotiškas. Ir mes sau leidžiame, o po to graužiamės. Nereikėjo taip. Nekalta buvo katė. Vaikai yra vaikai. Sutuoktinis vis vien žmogus brangus ir artimas. O kaip kitaip?

Mes dažnai girdime patarimą, kad darbinių problemų nešti namo nereikia. Kad jas reikia palikti darbe. Patarimas paprastas, kaip ir viskas, kas yra genialu. Tačiau dažniausiai patariantysis nepatikslina, kaip tai padaryti. Ir mes turime vadovautis patikrintais, tradiciniais būdais. 

Įsivaizduokime, kad jūs darbe patyrėte eilinį stresą. Tarkime, jus nuvylė – atlyginimą sumažino. Arba vadovas jus pažemino. Arba tiesiog jūs pavargote, nes buvote labai visiems svarbus. Ir jūs nenorite nešti į namus savo nusivylimo, pažeminimo ir nuovargio. Jūs pakeliui į namus užsukate į aludę. Ir geriate ten alų, stebėdami keistą vakarinį miesto gyvenimą. Kažkoks jaunimas nenusakomo elgesio. Kažkokie užsieniečiai keistos išvaizdos. Vienas – kitas valkata. Jūs sėdite, gurkšnojate ką nors. Koks nors pašnekovas atsiranda. Ir laikas sustoja. O namuose tuo metu, kas darosi?

Apie tai prisimenate grįžęs. Jus pasitinka priekaištų pilnas butas. Tylaus pasmerkimo atmosfera. Po to jums reikia teisintis, kur buvai, kodėl mobilus neatsakinėjo. Ir jei jūs pasakote, kad tiesiog norėjote atsipalaiduoti, kad turėjote problemų darbe, jūsų paklaus: o kodėl nepapasakojai man? Kodėl tau reikėjo gerti su kažkuo, o ne pasišnekėti su manimi? Jūs teisinatės, nes jaučiatės kaltas. Iš tiesų – jūs tarsi išduodate savo šeimą nepasinaudodami ja kaip buferiu. Jūs tarsi pats sau išraunate dantį nepasinaudoję dantisto paslaugomis. Ir dantistas su priekaištu jūsų klaus, kaip gi tu taip galėjai? Ai ai ai… Kodėl pats? Kodėl be mano pagalbos? Ir tu jautiesi kaltas, nes jį išdavei. Plius dar tas alkoholio kvapas. 

Tarp besikonsultuojančių šeimyninių porų skundas “jis nepasakoja man apie savo darbą” – antras pagal dažnumą. Pirmas – seksualinio ir kitokio dėmesio stoka.  

Išsikrauti šeimoje – blogai, tačiau neišsikrauti šeimoje – dar blogiau.

Gerai. Ką mes dar turime?Mums siūlo savitaigą. Tai reiškia: treniruotis užsimerkti, atsipalaiduoti, sureguliuoti kvėpavimą. Ir mintyse kartoti: aš visiškai ramus… Mano rankos šiltos ir sunkios…

Problemos tokiu atveju turėtų išlikti, bet mūsų reakciją į jas – sušvelnėti. Nerimas ir įtampa turi išnykti. Ar tai visada padeda?

Aš esu praktikavęs savitaigą ne vienus metus. Ji iš tiesų padeda nusiraminti ir užmigti. Tačiau palikti visas problemas darbe – nepadeda. Potencialas ne tas. Pažeminimas ir nusivylimas stipresnis už sunkias rankas ir lėtą kvėpavimą. Maža to – stiprūs, nemalonūs išgyvenimai turi įdomią savybę: jie taip mus įtraukia, kad užkerta kelią net pačiai minčiai užsiimti savitaiga. Panašu yra su panikos priepuoliais – jų savitaiga nelabai veikia. Žymiai geriau veikia pažeminimo ir nusivylimo jausmą pasikalbėjimas apie savo problemas su suprantančiu žmogumi.

Tiesa, jūs paklausite, ar pasitvirtino tas japoniškas metodas, kai darbininkai galėjo mušti savo viršininko guminį manekeną? 

Taip, tačiau išsikrovus fiziškai džiaugsmas dar neateina, o poreikis pasikalbėti išlieka toks pat. Taip jau sudarytas žmogus. Jis gi ne garų pripildytas manekenas, tiesa?  

Tai ką – mes vėl grįžtame prie to, kad savo darbines problemas reikėtų nešti namo. Nes kas mus geriau gali suprasti už mūsų sutuoktinį?

Bet, palaukite, o kaip su psichoterapeutais? Argi ne jų darbas – būti suprantančiais klausytojais? 

Psichoterapeutai teoriškai turėtų atlikti šį darbą. Kažkada buvo labai graži mintis ir tradicija: kiekvienoje darbovietėje įkurti psichologinės relaksacijos kabinetus. Aš pats prieš penkiolika metų beveik du metus dirbau su gamyklų darbuotojais ir man nuolat siūlė dirbti gamyklose tokiu “relaksatoriumi”. Tai jau tuomet atrodė nelabai realistiškas požiūris ir aš dirbau taip, kaip priklauso – su keliolika ypač aktyvių pacientų grupėje, o su likusiais – individualiomis konsultacijomis po penkiasdešimt minučių. Iš jų tik trečdalis pasilikdavo ilgesnei psichoterapijai, nes turėjo tam motyvų. O problemos dažniausiai buvo tokios: šiurpūs santykiai šeimoje, įtempti santykiai kolektyve, paslaptingos sveikatos problemos, įkyrumai, nerimas ir depresijos. Viskas, ko relaksacija nelabai gydo. Ir su kuo masėje, “sraute”, nesusitvarkysi. 

Iš manęs tikėjosi kažko kito. Kažkokio stebuklingo darbo su masėmis, “su srautais”, po kurio tūkstančiai žmonių kažkokiu paslaptingu būdu “atsirelaksuotų” ir atsikratytų pažeminimų, nusivylimų ir stresų. Kažkoks turėčiau būti Kašpirovskio ir Jėzaus Kristaus derinys. Ačiū Dievui, beveik visos Vilniaus gamyklos netrukus užsidarė. Aš perėjau dirbti į psichoterapijos centrą. Kuris po keturiolikos metu, t.y. prieš savaitę, irgi užsidarė. Jo pastatą nupirko toks žilas amerikietis. O psichoterapija liko mokamu gydymu vidurinei klasei. 

Galbūt, tuomet, prieš penkiolika metų, gamyklų poliklinikoje, būdamas mano vietoje Kašpirovskis ir sutiktų. Jis dirbtų su masėmis. Tačiau realiai netgi jis to masinio stebuklo atlikti negalėtų. Kodėl? Todėl, kad įtaiga, hipnozė ir relaksacija negydo pykčio. Ir pažeminimo negydo. Ir todėl reikalingas individualus gilinimasis į žmogų. Todėl psichoterapeutai dirba pagal kontraktą su savo klientais. Tai reiškia, kad žmogus, turintis asmeninių ar sveikatos problemų lankosi pas psichoterapeutą ilgai ir reguliariai, jam už tai moka ir aptaria su juo savo santykius bei emocijas. Žinoma, psichoterapijos malūne malasi viskas, tame tarpe ir darbinės problemos. Tačiau psichoterapiniai kontraktai nesudaromi pagrindu “aš noriu pasiskųsti savo nusivylimu ir nuovargiu“. Tai būtų per brangus malonumas – dėl savo šios dienos nusivylimo tartis metus lankytis pas psichoterapeutą. Nebent už jūsų darbo problemų stovėtų jums pačiam miglotai, bet vis kažkiek suprantamas nerimas, asmeninės problemos, ambicijos ir vidinė disharmonija.  

O ar mums reikia tokio sudėtingo profesionalaus darbo tiesiog šiandien, tiesiog gavus pylos iš viršininko? Tiesiog pavargus? Tiesiog turint sudėtingą darbinę situaciją?

Mes ir vėl grįžtame prie to, kad problemas nešti teks į namus.

Ir ką gi daryti? O daryti mes galime štai ką. 

Mes galime pripažinti, kad kol kas šeima – patikimiausia vieta parsinešti savo problemas. Mes galime atsiklausti savo sutuoktinių ir vaikų, ar jie mums leis tai daryti. Mes galime perspėti, kad tą vakarą pas mus gali būti problemų su seksu, su dėmesiu ir – vaikams! Su teisingumo jausmu. 

Mes galime perspėti juos, kad kartais mums norėsis po darbo užeiti kur nors atsigerti alaus ir tuomet mes ilgai negrįšime. O jei tam prieštaraus šeima – paklausti sutuoktinio, ar geriau mums būtų lankytis pas psichoterapeutą, ar jis sutiks mus išklausyti kokį vieną – kitą vakarą per savaitę.

Jūs pamatysite – jis patars jums, ką daryti. O dėl to, ar lankytis alubaryje ar pas psichoterapeutą, galima paklausti ir vaikų. Ypač gerai patarinėja kokių devynerių – dešimties metų vaikai. Jie turi labai gerai išvystytą realybės jausmą. Darželinukai per daug fantazuoja. Paaugliai per daug jautrūs savo asmenybei. O tarpiniame amžiuje dauguma vaikų pasakys jums tiesą apie jus.

Tam juk mes juos ir gimdėm, ar ne taip?

Olegas Lapinas