Tu gyveni pagal formulę „beveik“. Tau beveik pasisekė gerai baigti mokyklą, tačiau vieno balo pritrūko ir tu neįstojai, kur norėjai. Tu beveik gavai gerą pažymį per egzaminus, tačiau nemokėjai vieno klausimo. Dar truputis – ir tau atitektų geidžiamas darbas, bet tą vietą užėmė tavo kolegė. Bet tu nesiskundi. Tik štai asmeniniame gyvenime tu palūžai: beveik patikėjai, kad tavo išrinktasis vaikinas atiteks tau. Tačiau jis dabar gyvena su tavo drauge. Tu palūžusi, ir dar atsirado problemų versle.
O štai sunkesnis atvejis. Dar maža būdama tu užpylei ant savęs verdantį puodą. Tu dažnai sergi, tau nuolat ką nors skauda. Šiaip ne taip tu baigi mokyklą, tačiau vargina sveikata, dažnos avarijos, ir visokios nelaimės. Dar vienas, kitas rankos lūžis ir kas atsitinka? Tu klausi savęs.
Atsitinka tai, kas turi atsitikti. Tavo likimą ženklina žodis „beveik“, o sunkesniu atveju – „nelaimių maišas“. Kas padarė, kad tu turi tokį likimą?
Ekstrasensė, kurią tu aplankei, atrado, jog tavo karmą pagadino kažkoks pusiau užmirštas miręs giminaitis, gimęs už santuokos ribų ir augęs tremtyje. Jis padarė kažkokį prasižengimą, pasiėmęs ne savo žmoną į meilužes. Tu, žinoma, netiki ekstrasensais ir nuėjai pas psichoterapeutą.
Kai kurie iš jų tave puikiai supras. Tarkime, vokiečių psichoterapeuto B. Hellingerio pasekėjai, kurie taiko taip vadinamą „šeimos konsteliacijos metodą“. Taip, kaip ir ekstrasensai ir karmos išpažintojai, jie taip pat pripažįsta, jog yra toks dalykas, kaip likimas. Ir žino, jog praeitis gali netikėtai „išnirti“ šiandien bei pagadinti tavo gyvenimą. Štai ką jie, tie psichoterapeutai, tau pasakytų.
Tokį likimą tu susikūrei pati bendradarbiaudama su aplinkiniais. Kuo jaunesnė tu buvai, tuo mažiau prisidėdavai prie šio likimo. O kuo vyresnė – tuo labiau pati jį susikurdavai. Tačiau abi pusės, aplinkiniai ir tu, visuomet dalyvavo kuriant šį likimą.
Kas priklausė nuo aplinkinių?
Pirma – tu gyveni ne tik savo gyvenimą, bet ir savo giminės gyvenimą. Jei tavo giminėje kažkas buvo nelaimingas, nevykęs ar prasižengęs, dažniausiai giminė jį pabandė įstumti užmarštin. Tačiau pagal genialų filosofo Nyčės ir daktaro Froido posakį, „viskas, kas išstumta, pasmerkta sugrįžti atgal“. Todėl nelaimėlis, pamirštas tavo giminėje, gali sugrįžti – per tave! Giminės sąžinė tiesiog neleidžia jam išnykti, ir jis su savo nelaimėmis gali pasirodyti tavo gyvenime. Tu apie tai net nenutuoki. Taip yra todėl, kad „giminės sąžinė“ prižiūri, kad giminėje:
- Niekas nebūtų pamirštas;
- Būtų pusiausvyra tarp gavimo ir davimo;
- Viskas vyktų pagal tam tikrą tvarką, tarkime, iš pradžių eina vyresni, vėliau – jaunesni.
O kadangi tavo giminė pamiršo tremtinį nelaimėlį, giminės sąžinė negalėjo šito pakęsti ir grąžino nelaimę, atstatė pusiausvyrą, ir dabar tu „negavai“ sutuoktinio už tą giminaitį, kuris „pasiėmė“ ne savo. Tokiu būdu sąžinė įvykdė ir pirmą punktą – „nelaimėlis grįžo į giminę“ ir antrą – „už kiekvieną nusižengimą bus sumokėta“. Sąžinei ne motais, kad ne tu, o jis, tas giminaitis, pažeidė pusiausvyrą. Tu jį atstatei. Žinoma, nesąmoningai.
Antra, kas nuo tavęs nepriklauso, yra tavo šeimos lūkesčiai. Juk vaiku būdama tu negalėjai rinktis savo vaidmens. O tie tavo „beveik“ arba rimtos nelaimės nuo pat mažens jau buvo tavo tėvų „užprogramuoti“. Jie tikėjosi jų iš tavęs. Tarkime, tavo seseriai tėvai sakydavo „na su tavimi tai problemų nebus“, o tau – „pamatysite, išaugs nevykėlė“. Kai tau sekdavosi, tėvai žiovaudavo. Kai nesisekdavo, pagyvėdavo ir sakydavo: “na, o ar mes nesakėme?“ Taigi, tu nuo pat mažens išmokai savo vaidmens – žmogaus, kuriam „beveik“ pasisekia arba išvis nesiseka. Ir tam, kad tu liktum savo šeimos nare, tu privalėjai nebūti laiminga!
Na, o kas priklauso nuo tavęs? Kai tau ima sektis, tu „beveik“ prieini prie laimės pojūčio. Tačiau pačiu paskutiniu momentu visiškai nesąmoningai atstatai pusiausvyrą ir viską sugadini! Tu neleidi sau patirti sėkmę, o taip pat neleidi sau pasijusti laiminga, nes jausdamasi visiškai sėkminga arba visiškai laiminga, tu tarsi taptum nusikaltėle! Taip, tu jautiesi nesąžininga, jei:
- Nelaimingoje giminėje ar šeimoje imi jautis laimingesnė už kitus;
- Pasiimi iš gyvenimo daugiau, nei jautiesi nusipelniusi;
- Būdama jaunesnė už savo brolius ir seseris staiga praturtėji ar įgyji sėkmingesnį partnerį.
Ką tau daryti?
Psichoterapeutai, ypač dirbantys psichoanalitiniais metodais ar „šeimos konsteliacijos“ principais, padėtų tau susitvarkyti su giminės sąžine. Jie sukurtų iš nepažįstamų žmonių tavo giminės modelį, ir anas „nelaimėlis“ būtų grąžintas atgal į giminę bei pagerbtas. Tau palengvėtų. Su įprastiniu, ne „konsteliaciniu“ psichoterapeutu tu gali išsilaisvinti iš tavo šeimos tau primetamų vaidmenų.
O toliau lieka tavo darbas su savimi. Žinoma, tu gali tiesiog priimti savo likimą. Tačiau būtent savo, o ne savo giminės, ir ne savo šeimos. Tu gali išmokti būti savimi. O tai reiškia – atsiverti laimei ir sėkmei. Tu gali įsileisti jas į save su dėkingumu. Ir jos ateis. Prisimink tai.
Olegas Lapinas