Vaikystėje aš skaičiau apsakymą. Šio apsakymo esmė buvo paprasta ir susidėjo iš dviejų sakinių: „Drambliai eina. Nėra išsigelbėjimo“. Tiesiog eina kažkokie drambliai, ir šis neišvengiamas dramblių ėjimas sukelia žmonių širdyje baimę ir pagarbą. Kalėdos gal kiek ir linksmesnis dalykas, tačiau toks pats neišvengiamas, kaip nesuprantamas dramblių atėjimas. Kur ir ko jos eina – niekas nežino. Žino tik, kad nėra išsigelbėjimo. O gal yra ?
Pirmiausiai atsiribokime nuo Kūčių vakaro. Ši šventė yra religinė. Čia tau ir rimtis, ir susikaupimas, ir nevalgymas „iki pirmos žvaigždės“ , ir dvylika patiekalų, ir kūčiukai . O mano močiutė dar prisimindavo padėti po staltiese šiaudų, primenančių ežias, kuriose gimė kūdikėlis Jėzus. Jei čia ir yra streso, tai šeimininkei, gaminančiai šiuos patiekalus, tvarkančiai namus ir ruošiančiai stalą. Kai kur dar išliko psichoterapinė tradicija kalbėti šią dieną tik tiesą, viską atleisti. Ir, žinoma, lankyti gimines.
Tiesa, priverstiniame giminių lankyme jau jaučiama kažkokia visai ne krikščioniška, o daugiau tradicijos galios įtaka. Nori – nenori, o lankyk. Kodėl ne visai krikščioniška? Todėl, kad, ar tu su meile širdyje, ar be jos – niekas neklausia. Svarbu, kad aplankytumei. Tačiau, kas žino – gal kam nors lankyti gimines yra ne tik pareiga, bet ir malonumas. Visaip būna.
Aš žinau daugiausiai tai, kas papuola į mano profesionaliai deformuotą dėmesį. Bet aš žinau, kad pasaulis yra įvairesnis, nei aš žinau….
Tiesiog…
Galbūt, jūs to nežinote, bet psichinių ligų klasifikacijoje stresų sąraše yra kuklus įrašas: “Kalėdos“. Tai reiškia, kad pasaulio psichiatrai susitarę, kad ši šventė gali sukelti aukštosios nervinės veiklos sutrikimus. Nekalbant jau apie žemesnę nervinę veiklą.
Ko benorėti, jei Kalėdų proga mes viską darome nervingai ir ne visai logiškai? Reikia pripažinti, kad mes švenčiame ne visai tai ir ne visai taip, kaip Kalėdos buvo sumanytos.
Kalėdos – tai Dievo sūnaus Jėzaus gimimo diena. O gimimo dieną reikia sveikinti tą, kuris gimė. Kadangi Dievo sūnus yra nematomas, tad reikėtų tiesiog mintyse pasakyti: “Sveikinu tave, Dievo sūnau“. Vietoj to mes sveikiname vienas kitą. Mes rašome atviruke: „Sveikinu tave, Onute, tavo vyrą Juozą ir visą tavo giminę su Kalėdomis…“ Jūs įsivaizduojate situaciją, kad Onutės gimimo dienos proga jūs sveikintumėte ne pačią Onutę, o kažkokį Petrą, jo žmoną ir jo giminę? O Onutės net nepaminėtumėte?
Toliau imkime Kalėdų tradiciją puošti eglutes. Kažkas juk jas prieš tai nupjauna? Mums to daryti neleidžia. Bauda grasina. Man neaišku, kodėl mums neleidžia, o kažkam leidžia. Juk efektas tas pats – nukirsta eglė. Aaa, kažkas nenori prarasti savo pinigų – jei mes pjausime patys, tai nepirksime jų nupjautų. Vadinasi, mus baudžia už tai, kad trikdome kažkieno biznį? Labai įdomu. Testamentuose apie tai nieko neparašyta. Kai kurie mokslininkai sieja eglės puošimo tradiciją su senovės europiečių – keltų ar druidų – ritualais, kuomet buvo garbinama medžio dvasia. Tačiau jei keltai ir druidai sužinotų, kiek nekaltų eglučių yra nupjaunama šiai dienai, jie nupjautų mus pačius su švaria sąžine. Juk medžiai, jų supratimu, yra gyvi ir galingi. Ir medžio dvasios tokio masinio pjovimo neatleistų. Senovės europiečiai žiūrėjo į medžius žymiai atsakingiau už mus. Užtat jie neturėjo tiek prekių ir pinigų.
Kalėdų proga žmonės perka vienas kitam dovanas, paslapčia deda jas po eglute, o ryte apsimeta, kad jas atnešė Kalėdų Senis. Visi apsimeta, kad tiki tuo, ir labai džiaugiasi.
Ko jie džiaugiasi? Kalėdų Senis – Santa Klausas – greičiausiai kylo iš vieno italų geradėjo, kuris paslapčia apdovanodavo Kalėdų proga neturtingus vaikus. Todėl Kalėdinės dovanos – tai savotiška labdara, panaši į šiuo metu gerai Lietuvoje žinomą „SOS vaikų“ labdarą. Nežinau kaip jūs, o man labdara nėra labai malonus dalykas, bent tol, kol aš pats užsidirbu. Žinoma, vaikai – kitas reikalas. Jie gi labai mėgsta labdarą… nors ką aš čia kalbu – vaikai irgi nelabai ją mėgsta. Tai yra, jie mėgsta rastas po eglute dovanas. Bet gal dėl to, kad patys neužsidirba?
Jūs galite pasakyti, kad dovanoti ir gauti dovanas yra savaime malonus dalykas. Tokiu atveju žmonės galėtų atvirai dovanoti vienas kitam dovanas ir dažniau, ir šiaip sau. Tiesiog pabundi ryte, o tau prie pagalvės padėtas spalvotas ryšulėlis su kaspinais… Ir niekas nesidangstytų barzdotu seniu su raudonais kailiniais ir maišu. Kuo čia jis dėtas? Koks čia apsimestinis kuklumas? Čia ne senis, čia aš tau padovanojau.. Ir meluoti apie Kalėdų Senį vaikams nereikėtų. Jie suprastų, kad viską reikia užsidirbti pačiam.
Toliau eina Snieguolė. Priimta manyti, kad ji padeda Seneliui išnešioti dovanas. Sveikas protas sako, kad sunkumams nešioti labiau tiktų koks nors vyrukas. Koks nors Snieguolis. Berniukas, blogiausiu atveju. Jei jūs pastebite, Sneguolė nėra berniukas. Ji – gerai subrendusi mergaitė. Netgi nelabai ji ir anūkėlė. Ne, anūkėlei ji per daug seksualiai atrodanti. Vadinasi, ji atlieka šalia Kalėdų senio ne pagalbinį kroviko vaidmenį. Ji greičiausiai skirta bendram žavesiui sustiprinti, panašiai kaip „go – go“ merginos sporto varžybų metu. Jos pritraukia daugiau žiūrovų. O Snieguolė pritraukia daugiau berniukų ir tėvelių. Ir mergaičių – kaip grožio etalonas.
Ir čia mes pereiname prie labai svarbaus Kalėdų aspekto. Būtent, prie komercinio. Tarp kitko, pagal statistiką Santa Klausas yra labiausiai naudojamas prekinis ženklas.
Niekam ne paslaptis, kad Kalėdų metu žmonės išleidžia nepaprastai daug pinigų. Kartais net daugiau, nei per visus metus. Todėl Kalėdas galima traktuoti kaip didelę verslo operaciją. Kurioje atsispindi visa pardavimo strategija ir praktinės psichologijos įgūdžiai. Kur mūsų verslininkai demonstruoja viską, ką jie mokėjo iš prigimties ar mokėsi pardavimo strategijos seminaruose.
Taigi, jei aš neklystu, pardavėjas turi įteigti pirkėjui, ko jis, pirkėjas, nori. Nes be pardavėjo pirkėjas to nežino. Pavyzdžiui, pirkėjas galvoja, kad jis nori ramybės. Tokios, žinote, vidinės ramybės. Arba žmogiško ryšio. Tad Kalėdinis verslininkas turi įteigti, kad ne. Kad pirkėjas nori linksmybių ir šurmulio. Todėl reikia nuolatos pirkėjui rodyti visokius spalvotus atrakcionus, vilioti jį fotografuotis rogėse su elniais, leisti fejerverkus, traukti jį šokti į sukūrį ir pan. Ir pirkėjas turi suvokti, kad tik prisijungdamas prie šios margos minios jis gali pasijusti gerai. Dėl to prie miesto eglučių stovi keli Seneliai Šalčiai, kurie vilioja žmones susimokėti ir su savimi nusifotografuoti. Atseit, tik per šį aktą tu ir gali įgyti trokštamą ramybę ir trokštamą ryšį su žmonėmis… Žinoma, dar su „Coca Cola“ buteliu, ar šiaip su kuo nors tokio ryškaus ir raudono, kas šiuo metu yra labiausiai susimokėjęs už reklamą.
Hmmm. Cinizmas kažkoks. Visai nesigauna linksmas Kalėdinis vaizdas…
Na ir kas? Juk pardavėjas turi prisiminti, kad jis parduoda ne daiktus, o idėjas. T.y., fantazijas.
O Kalėdinės fantazijos yra lengvai nupiešiamos ir suvaidinamos. Tai:
Kalėdų Senelis – jis įkūnija svajonę apie gerąjį senelį, kuris yra nemirtingas, stiprus, tave myli ir prisimena (kuris iš mūsų apie visa tai nesvajotų?).
Maišas dovanų – tai materialinio gerbūvio, pertekliaus simbolis – kad atsikratytų šios svajonės, tikriausiai neužtenka net pasiekti amerikiečių gerbūvio lygio – gal reikia dar kelių tūkstančių metų?
Nuostabioji jaunutė Snieguolė – vyrų ir berniukų erotinis simbolis, komentarai čia nereikalingi;
Girliandos, fejerverkai, spalvoti burbulai – savaime stimuliuojantys ir jaudinantys dalykai…
O svarbiausia Kalėdinė svajonė yra apie meilę. Kurios nenupirksi ir neparduosi. Kad mes šią naktį galime rasti tai, ką kiekvienais metais randa fantastiškai populiaraus rusų televizijos filmo „Likimo ironija“ herojus. Jis vis randa ir randa savo meilę nežinia kaip atsidūręs per Naujųjų metų naktį ne savo mieste ir ne savo bute. Taip, šis filmas rodomas ne per Kalėdas, o per Naujuosius metus. Tačiau jis vis tiek Kalėdinis. Ir žmonės jį vis tiek žiūri jau trisdešimt metų. Kodėl? Man atrodo, todėl, kad per jį beveik nieko nevalgoma. Vietoj dovanų herojai apsikeičia įžeidimais ir net fiziniu smurtu. Ir sekso čia jokio nėra. Ką jūs. Jiems net bendrauti nelabai sekasi.
Tačiau galų gale visi tampa išmintingais. Ir jei ko nors ir pasimoko, tai trijų dalykų. Tikėjimo, vilties ir meilės. Jie gelbėja nuo bet kokių Kalėdinių dramblių. Ir atneša į mūsų širdis ramybės ir džiaugsmo… O labiau už tai mums nedaug ko ir reikia.
Olegas Lapinas