Dažnai motinai ar tėvui pažįstama tokia situacija. Jūs tikitės iš vaiko, kad jis kažką darys teisingai. Kad jis ruoš pamokas, laikysis higienos, laiku eis miegoti ir mandagiai kalbėsis su jumis.
Tačiau anksčiau ar vėliau vaikas ima elgtis atvirkščiai: jis neruošdamas pamokų bėga pas draugus, jis nesutvarko savo daiktų ir kambario, iki vėlumos plepa telefonu, žiūri televizorių ar sėdi prie kompiuterio. Ir tai dar pusė bėdos. Su tuo jūs dar galite susitaikyti, nors jums tai nemalonu. Baisiausia yra kitkas: jis nemandagiai atsako į jūsų pastabas. Jis suįžūlėjęs! Jis atsikalbinėja, ir į jūsų žodį atsako jums trimis. Šito jūs pakęsti negalite ir imate pakeltu tonu vaiką spausti. Jis atsako vis grubiau ir galų gale vienas iš jūsų turi trenkti durimis. Po to lieka labai bloga nuotaika, beviltiškumo jausmas, ir – jei jūs ar jūsų vyras vis dėlto nesusivaldėte ir ėmėtės smurto – graužatis.
Čia naudinga įsisąmoninti štai ką:
Šis konfliktas prasidėjo anaiptol ne sąmoningame lygyje. Konfliktai šeimoje – tai tiesiog toks gamtos dėsnis, jie yra tarsi užprogramuoti, kaip priemonės, padedančios šeimai:
- Pagyvinti santykius, kai jie atšąla;
- Palaikyti ribą tarp augančios kartos ir vaikų.
Paskutinė mintis yra štai kokia: trankymas durimis parodo, kad durys bute yra! O tai reiškia, kad tarp vis labiau bręstančios kartos ir jūsų su vyrų yra simbolinė riba, atskirianti asmeninę vaiko erdvę nuo jūsų erdvės. Vaikas, niekada supykęs neužtrenkęs durų, neturi progos patvirtinti sau ir parodyti jums, kad yra atskiras individas. O atskiru individu jam vis vien teks tapti. Tai vadinasi “tapatybės formavimasis”. Būtina jo dalis – atskirti save nuo kitų, šiuo atveju – nuo tėvų. Kita dalis – sujungti save su kažkuo kitu, pradžioje – pajuntant kitokios grupės nariu. Gerai, jei tai yra normalių bendraamžių grupė.Vėliau tai bus priklausymas partijai, ideologijai, tautai, tiesiog žmonijai. Visuomet reikia nuo kažko atsiriboti, kažkam “trenkti durimis”, o su kažkuo susijungti, įeiti pro kieno nors kito duris. Tai – natūralus asmenybės brendimas.
Kita mintis dėl santykių pagyvinimo. Kas atsitiks, jei po karšto pokalbio su vaiku jūs, kiek atsigavusi, savęs paklausite: kokia yra mano ir mano sutuoktinio santykių “temperatūra”? Su vaiku viskas aišku – karšti santykiai, persmelkti agresijos, kovos, maišto ir kažkur giliai paslėptos meilės. Tačiau ar ne keista: viso to jūs pasigedote santykiuose su sutuoktiniu!
Tai irgi šeimos, kaip sistemos taisyklė – visiškai nesuvokdami vieni šeimos nariai ima atlikti tai, ko neatlieka kiti. Tai panašu į daugiabučio namo situaciją – jei niekas nepasodina gėlyčių prie laiptinės, kažkas ima ir pasodina. Jei niekas nesirūpina laiptinės remontu, anksčiau ar vėliau kažkas ima ir pasirūpina. Jei gatvėje kažkas guli, bet žmonių daug – jūs gal ir praeisite pro šalį. Jei matysite, kad gatvėje daugiau nieko nėra – prieisite pažiūrėti ir padėti. Tai – instinktyvi atsakingumo reakcija, padedanti jums reaguoti ne į asmeninius poreikius, bet į visos grupės poreikius. O paveldėta ši reakcija iš grupėmis gyvenančių gyvūnų.
Todėl natūralu, kad kai šeimoje atšąla santykiai tarp sutuoktinių, vaikai visiškai nesąmoningai įsivelia į konfliktą su tėvais. Santykiai pasidaro “karšti” bent vienoje šeimos sistemos vietoje. Kitaip šeima tiesiog energetiškai “mirtų”.
Gerai, tačiau argi ne meilė turi atsverti meilės susilpnėjimą? Kodėl būtent agresija?
Neskubėkime. Jei pyktis konfliktuojant su vaiku buvo išreikštas totaliai, stipriai, su ašaromis – ne už kalnų ateis meilė. Jūs sėdėsite su vaiku apsikabinę. Meilė ir pyktis turi panašius energijos lygius. Todėl kaip bebūtų paradoksalu, meilės priešybė nėra pyktis. Meilė priešybė – abejingumas.
Vaikai yra pakankamai jautrūs ir pastabūs savo tėvams. Jei, gerai to nesuvokdami, vis dėlto gerai jaučia, kada ateina atšalimo metas. Ir žino, ko labiausiai tėvai nepakenčia – neklusnumo. O čia dar ateina metas įtvirtinti savo tapatybę- “aš nesu jūs”. Štai ir kyla audra….
Taigi, padėkokime suįžūlėjusiems vaikams. Jie padaro mums daugiau, nei tylūs, ramūs ir patogūs vaikučiai. Kuriuos, beje, dar ilgai po to tenka “gyvinti” bendraamžiams ir psichoterapeutams.
Olegas Lapinas