Nei kiek tos svajonės nesipildo! – kategoriškai taria realistiški žmonės. Ir priduria, kad svajoti neverta, kad viltis – kvailių  motina, kad kaip pasiklosi, taip ir išsimiegosi. Vienu žodžiu, mūsų veiksmai turi pasekmes, tad darykime teisingus veiksmus, o svajones geriau palikime mažiems vaikams. Skeptikai sako, jog svajonės dažniau sukelia nusivylimus, nei pasitenkinimą. O didysis pesimistas filosofas Šopenhaueris ėjo dar toliau. Jis teigė, kad žmogus nusivilia bet kokiu atveju – ir kai jo svajonės nesipildo, ir kai išsipildo. Nes paskutiniu atveju jis nebeturti ko norėti ir puola į apatiją.  

Tačiau ko tuomet moko įvairūs pozityvaus mąstymo kūrėjai, kodėl taip išpopuliarėjo filmas „Paslaptis“, ir dėl ko aplinkui tiek daug kalbančių, jog svarbiausia – tikėti, ir tuomet mūsų norai būtinai išsipildo? Kai kuriuose ezoteriniuose ir savęs tobulinimo kursuose mums tiesiog rekomenduoja aiškiai vizualizuoti tai, ko tu nori: pinigus, namą ar mylimą žmogų, ir šis vaizdinys netrukus virs tikrove. 

Maža to, populiari psichologija tiesiog neįmanoma be sakinio „aiškiai įsivaizduokite savo tikslą“. Ir neurolingvistiniame programavime – NLP yra tokia sąvoka: “gerai suformuluotas tikslas“, kurio dalis – akivaizdumas. Tai reiškia, jog jei tu nori nebegerti ir neberūkyti, tai turi atmesti dalelytę „ne“ ir vietoj to aiškiai savo vidiniu žvilgsniu pamatyti save valgantį obuolį ir bėgiojantį po parką. 

Panašu, kad abiejų požiūrių šalininkai teisūs. 

Iš tiesų galima pasakyti, kad:

• Blogai suformuluoti tikslai iš tiesų nelabai pildosi. Tai reiškia, kad jei jūs sakysite sau „nebenoriu daugiau vėluoti į darbą“, arba „nebenoriu persivalgyti“, tai pirmiausiai sukeliate savo galvoje būtent vėlavimo ir persivalgymo vaizdelį, prie kurio pridedate dalelytę „ne“. Tai veda į priešingą efektą – jūs pramiegate ir persivalgote, po to prisimenate šį „ne“ ir imate jausti sąžinės graužatį. Jau geriau formuluokime pozityviai: “ateinu į darbą laiku“, „valgau dėmesingai, su malonumu, jausdamas maisto skonį“. 

• Gerai suformuluoti tikslai nelabai pildosi, jei liečia ne jus, o kitą žmogų. Jei jūs esate drovus ir norite susipažinti su kokiu nors žmogumi, tai svajodamas, kaip jūs šauniai jį kalbinate, o jis jums šypsosi, jūs tik kuriam laikui save nuraminate. Tačiau realaus susitikimo metu šis žmogus gali apskritai nekreipti į jus dėmesio, šalia stovintis draugelis gali viską sugadinti, o jus patį gali išmušti raudonis ir prakaitas. Todėl geriau jau įsivaizduoti, kaip jūs pats atrodote iš šono, kada esate savimi pasitikintis ir ramus. O kito žmogaus įsivaizdavimas greičiausiai jo nepaveiks, kitaip mes visi seniausiai taptumėme magais, telepatais ir raganiais. 

• Ruošiantis kokiam nors įvykiui, kuris įvyks rytoj, iš tiesų  padeda savitaiga, bet tokia, kuri adresuota jūsų silpnesniam kanalui. Tai reiškia, kad jeigu jūs labiausiai vadovaujatės rega, nei klausa, jums tiks žodinė savitaiga prieš užmiegant. Tai reiškia, kad jūs mintyse kartojate atsipalaidavimo (autogeninės treniruotės) formules, ir priduriate: “rytoj jaučiuosi ramus, pasitikiu savimi“. Ši formulė sakoma mintyse neutraliu tonu. O jeigu jūsų stipri funkcija – klausa, jums tinkamesnė vizija, kuriama kito asmens akimis, kaip jūs atrodote ramus ir pasitikintis. Kuo dažniau jūs naudositės savitaiga, tuo efektyvesnė ji bus. Kraštutiniu atveju jūs galite pasiekti lygį, kurį karo metais pademonstravo vienas belaisvis karininkas. Priešai jį nuogą viduryje žiemos apipildavo vandeniu, bet įsiteigęs savo kūne jaučiamą šilumą, jis sugebėjo iškęsti kankinimus. Savitaiga padėjo ir keliautojui A. Bombarui, keliavusiam su maža valtele per Atlanto vandenyną. 

• Yra problemų, kurioms išspręsti neužtenka netgi labai gerai suformuluoto tikslo, nei puikios vizualizacijos bei nepriekaištingų frazių. Tai sudėtingas elgesys, kurį lydi palaikantys problemą aplinkinių veiksmai. Tarkime, alkoholizmu sergantis šeimos narys, mokykloje neprisitaikantis vaikas, vagys, lytinių iškrypimų turintis žmogus – jie negali tikėtis efekto vien nuo savitaigos. Savitaiga kažkiek sustiprintų juos išeinant iš šios problemos, kaip vitaminas. Bet nebūtų vaistas. Reikalas tas, kad šiose problemose veikia stiprūs atgaliniai ryšiai – visiškai nesąmoningai visuomenė ir šeima, kovodamos su šiomis problemomis, jas palaiko. Todėl, beje, nelabai gali padėti patys sau ir savo namiškiams atsikratyti priklausomybių nei puikūs hipnologai, nei garsūs narkologai. Panašu, kad visuomenei kažkokiu būdu reikalingi ir vagys, ir iškrypėliai! Tarkime, jie padeda likusiems visuomenės nariams jaustis geresniais, matant prieš akis „tokį akivaizdų blogį“. Kartais atrodo, kad įvairūs fondai, skiriami kovai su visuomenės ydomis, negalėtų egzistuoti, jei slaptai šių ydų nepalaikytų.

Tad ar tai reiškia, kad kai kuriems dalykams įvykti tiesiog reikalingas tikėjimas? Ir ar tiesa, kad mūsų tikrieji, slapti norai pildosi? Taip, tačiau tikėti kuo nors nereiškia svajoti apie tai.

Svajonė – tai mūsų proto kūrinys. Dažniausiai svajonės būna vaizdinės, ir tarnauja norams, kuriuos mes suvokiame. Jei mes nesuvokiame savo noro, mes galime jį pamatyti nebent stebėdami savęs vaizdo įrašą ir atkreipdami dėmesį į nežodinę, t.y. kūno kalbą. Taip pat mes galime pamatyti savo norą simboliškai, tarkime sapne. Juk agresija, seksualumas, pavydas, garbėtroška dažnai prieštarauja mūsų įvaizdžiui, todėl psichinė „cenzūra“ leidžia mūsų sąmonei juos pamatyti tik simboline forma. Dar daugiau, nesąmoningai ko nors norėdami, mes gana gudriai ir efektingai to pasiekiame, ir dar taip, kad atsakingas už tai lieka kitas. Tai daug kam žinomos manipuliacijos, kai žmogus savo veiksmais nesąmoningai pastumia kitą asmenį supykti, lytiškai susijaudinti, parodyti savo menkumą, t.y. padaryti tai, ko mes nenorime matyti savyje.  

Tikėjimas gi yra kažkas daugiau, nei noras. Tai užtikrintumas dėl dalykų, kurie yra nematomi, ir dėl  mūsų norų išsipildymo ateityje, kuri yra neįsivaizduojama. Todėl skirtingai nuo svajonės tikėjime nėra nei vizualizacijos, nei siekio pakreipti įvykius kita vaga. Tikėjimą lydi kai kurie svarbūs veiksniai: mes atmetame norą kontroliuoti savo ir kitų gyvenimą, mes jaučiamės dėkingi už tai, ką turime ir susitaikome su situacija, kaip susitaikome su orais ar su gamtos stichija. Todėl jeigu ir yra daug sakančių „nei kiek tos svajonės nesipildo!“, tai visai nėra žmonių, sakančių „nei kiek tas tikėjimas nepasiteisina!“ 

Olegas Lapinas