Senmergė – tai stereotipas, turintis neigiamą atspalvį. Ar tai mūsų mąstymo etiketė, ar užprogramuota genuose tikrovė? Ar tiesiog nesėkmė?

Kaip ir kiekviena etiketė – „tinginys“, „isterikė“, „psichas“, „senbernis“ ir pan., „senmergė“ – tai dar viena etiketė. Šiuo žodžiu mes galime trumpai ir be didelio vargo pavadinti iš daugumos išsiskiriantį asmenį – kitą  arba patį save. Kitą žmogų pravarde mes vadiname, kai būname juo nepatenkinti, o save – kai būname nepatenkinti savimi. Jei mes būname žmogumi patenkinti, mes nevadiname jo etiketėmis, o pavadiname jo veiksmą. Tarkime, jei mums simpatiškas žmogus ilsisi, mes sakome: „tu ilsiesi“, arba „jis ilsisi“. O jei mums nepatinka, kad jis ilsisi, mes sakome: „na gana tinginiauti!“. Arba galutinai supykę pereiname prie daiktavardžio: „nekenčiu tinginių!“. O jei ilsisi mums neįprastu būdu, vadiname jį „trenktu“ ar „iškrypėliu“.

Kai kurie žodžiai rodo ne objektyvią tikrovę, o mūsų santykį su ja.

Grįžkime prie etiketės „tinginys“. Daug kas bijo ilsėtis, nes jaučia gėdą: „oi koks aš tinginys!“. Dabar pagalvokime – jei mes save mėgstančio žmogaus paklausime: kodėl tu nieko neveiki? – jis atsakys ramiai: „pavargau“, arba „liūdna“, arba „nėra prasmės nieko daryti“, arba „dabar man reikia apmąstyti kitus dalykus“. Tai yra, „tinginys“ kaip paaiškinimas kažkur ištirpsta. O kartu ištirpsta ir pagrindas ieškoti „tinginystės genų“, „tinginystės priežasčių“, galvoti „o kur atsiranda tie tinginiai?“ ir netgi „kokie žvaigždynai, koks maistas, kokie vaistai skatina tinginystę“! Nes gamta nekūrė jokių „tinginių“ – juos sukūrė mūsų protas. Arba, jei norite, virėjos rankos iš tešlos ir varškės. Ir ne bet koks, o piktas, nusivylęs protas pradės daryti iš žmogaus daiktą. Protas, nepakenčiantis, kai jam kas nors neaišku, kai kas nors yra kitoks, ir kuris ieško tam paprastų paaiškinimų. Įrodymas yra štai koks. Kai mūsų protas yra mylintis protas, jis nemąsto daiktavardžiais. Jis sako: „tu tiesiog pavargai“, „tu ilsiesi“, „tu nejauti prasmės kažką daryti“.

Taip ir su „senmergėmis“. Kaip galima atsakyti į klausimą „iš kur atsiranda senmergės?“, jūs jau supratote. Iš mūsų proto jos atsiranda. Kai moteris tiesiog ilgai neišteka, neturi vyro, lieka nekalta, nemėgsta vyrų, linksta į platoniškus santykius, o dauguma jos amžiaus moterų elgiasi priešingai. Tiesa, ji vis tiek nevadina savęs senmerge, kai būna savimi patenkinta. Ir jos mylintys ir draugiški žmonės nevadina senmerge. Juk niekas nevadina senmerge gražuolės Nadios iš „Likimo ironija arba po pirties“ komedijos. Tarp kitko, ją vaidinusi Barbara Brylska yra pasakiusi, kad gyvenime kažin ar galėtų pamilti tokį žmogų, kaip pas ją užklydęs daktaras – jos herojė per daug idealizuota. Todėl mes jai ir simpatizuojame. Tuo tarpu, jei moteris mums nesimpatiška, arba jos reakcijos neaiškios – užsigauna ji be aiškios priežasties, nežinia kodėl supyksta – mes lengvai pasakome: „aha, viskas aišku – senmergė!“. Štai jei jūs pamatysite kada nors filmą apie senmergę ar perskaitysite knygą apie ją – pamatysite, kad ten būtinai bus parodyta kokia nors apgailėtina moteris. Jis bus nelabai daili, davatkiška ar bent juokinga. Kaip simpatiška, bet kompleksuojanti Bridžita Džons. Būtent: „senmergė“ – tai ne žmogus, o mūsų požiūris į jį, mūsų santykis su žmogumi. Santykis su Nadia – „vieniša simpatiška moteris“. Santykis su ta, kuri pati iš savęs šaiposi ir ironizuoja – „juokinga Bridžita“.

Palaukite. Argi netiesa, kad moterys, ilgai neturinčios lytinių santykių, linksta į:

• Pyktį;
• Užgaulumą;
• Ekscentrišką elgesį?

Gali būti, kad tai priklauso ne nuo to, ar ji turi ar neturi lytinių santykių. Nepasižymėjo polinkiu į pyktį garsios netekėjusios moterys Leni Rifenštal, nei Greta Garbo, nei Motina Teresė. Netiesa, kad moteriai „nuo nepadulkinimo važiuoja stogas“. Nepasižymi aukšta savigarba ir dažnai neturi emocinės pusiausvyros daug vyriškų varpų savyje turėjusios prostitutės. Nes emocinis gyvenimas  priklauso ne nuo varpos, o nuo to, kaip moteris save vertina. Jei ji nuolat lygina save su kitomis moterimis, kurioms, jos akimis, labiau pasisekė:

• Turi vyrus;
• Yra ištekėjusios;
• Gali mylėtis su kuo nori;
• Turi vaikų.

Žinoma, ji gali jaustis nepilnavertė. Ir tuomet dažniau, nei visos aukščiau minėtos moterys, reaguoti pykčiu, užsigauti, elgtis ekscentriškai. Nes žmogus, būdamas kitoks, jaučiasi nejaukiai tarp kitų, nepasitiki savimi, dažniau ima elgtis ekscentriškai, t.y. gynybiškai. Jis gina savo vertę jausdamas pavojų dėl savo kitoniškumo. Štai ir gaunasi, kad kai kurios moterys, ilgai neturinčios vyrų, atrodo dažniau supykstančios, užgaulesnės ir t.t. Tačiau jei moteris nelygina savęs su kitomis, jaučia savo vertę nepriklausomai nuo to, su kuo ji praleidžia naktis, tiesiog netrokšta turėti šeimos ir vis vien yra savimi patenkinta, visos šios reakcijos ištirpsta.

Todėl, kad joks žmogaus elgesys nesukelia problemų, kol jo neima vertinti kiti ir kol jis neima pats vertinti. Kiek tai realu ir ar tai ką nors guodžia? Manau, kad daug kas kabinasi į visokias etiketės ir į „ką apie mane mano kiti“.

Aš nesiruošiu nieko guosti. Juolab šiandien vieno pokalbio metu aš supratau svarbų dalyką. Kartais tam, kad žmogus nustotų į kažką kabintis, reikia, kad jis prarastų visas viltis į pagalbą. Ir suprastų – žmonės neskirti tam, kad tave guostų. Žmonės tiesiog tokie, kokie yra – tik galima vieną dieną po labai juodo periodo imti ir surasti save tarp žmonių. Be stereotipų ir etikečių. Gelbsti tame tik tavo meilė – sau ir kitiems.

Olegas Lapinas