Taigi, kas tie statiški žmonės? Paklausti, kaip praleido atostogas, jie gali papasakoti šitaip: “Atostogos buvo geros. Iš vienos pusės. Iš kitos pusės, truko laiko. Bet dėl to nesigaliu. Įspūdžių tikrai liko. Žmonės pasitaikė malonūs. Kita vertus, vėl ten pat nevažiuočiau. Nes jaučiuosi gavęs, ko norėjau. Atostogos yra atostogos“.

O štai dinamiško žmogaus pasakojimas: “Atostogas suplanavome dar prieš mėnesį, po to užsisakiau viešbutį ir bilietus – čia padėjo pažįstama iš turistinės agentūros. Skridome be nuotykių, o kai atvykom – įsivaizduoji? – mus pasitiko sena mano pažįstama. Na, tai maniškė, aišku, užpavyduliavo, bet greit susitaikėme ir jau vakare prie jūros kartu vakarieniavome… Kol neprasidėjo barniai. Bet vėliau visi važiavome į ekskursiją į kalnus, tai viskas užsimiršo.“

Atkreipkime dėmesį – pirmasis žmogus pasakoja apie statišką vaizdą. Tarsi nuotrauką ar hologramą. Jam atostogos – tarsi nekintamas objektas, kurį jis varto iš visų pusių ir aprašo: “iš vienos pusės, iš kitos pusės…“ Statikui labai svarbu, kad tai, apie ką jis kalba, visą laiką liktų tuo pačiu, nesikeistų. Tuomet jis gali aprašyti reiškinį iš visų pusių. Jo kalboje turi būti daug daiktavardžių. Galų gale jis gali nesunkiai padaryti loginę išvadą apie objekto kilmę, sąsajas ir pasekmes. Todėl jam labai nepatinka „peršokimai“ kalboje. Tuomet jis mandagiai pataiso: „palauk, taigi mes dar nebaigėme kalbėti apie atostogas“. Lygiai taip pat toks žmogus kalba ir apie žmonių santykius. Jis aprašo juos neskubant, tarsi jie nesikeistų, liktų pastovūs: “susitikau su nemaloniais žmonėmis“, „turiu ten gerą draugą“ („nemalonūs“ žmonės ir „geras“ draugas- tarsi etiketės visam gyvenimui, taigi „maloniais“ jie jam niekuomet netaps ir draugas visuomet lieka „geras“, ką jis bedarytų).

O dinamikui tai, apie ką jis pasakoja – veiksmo filmas. Jam neįdomu sustoti prie atskiro objekto, užtat jis nuolat pereina iš vieno veiksmo į kitą. Jo supratimu, pasaulis toks ir yra – besikeičiantis, nuolat judantis į priekį. Todėl jam aprašyti jis turi vartoti daug veiksmažodžių. Kartais jo kalba tiesiog virsta veiksmų lavina: “atvažiavau, susitikau, pasišnekėjau, susibariau, susitaikiau…“ O kartais jis mąsto veiksmo galimybėmis, tarsi algoritmais: “tuomet, kai atvažiuosime, bus dvi galimybės: arba lis, arba ne. Jei lis, tuomet sėdėsime skaitykloje ir lošime kortomis. Jei nelis, eisime prie jūros maudytis. Jei prie jūros sutiksime pažįstamų, kartu papietausime. Kitaip tiesiog deginsimės“. Veiksmas lieka veiksmu, tačiau lyginant su statiku atsiranda įvairių įvykių eigos galimybių. Pagal pageidavimą žmogus gali peršokti prie vienos įvykių grandies, apleisdamas kitą. Ir jam ne motais, kad kažkas liko neužbaigta. Didelio čia reikalo – juk šiuo metu svarbiau tai, kas vyksta, o ne kažkokia statiška galimybė, kurios ir pėdsakų jokių nebeliko! „Nemalonių pažįstamų“ ir „gero draugo“ vietą jam užima žmogaus poelgis. Priklausomai nuo poelgio keisis ir jo elgesys su tuo žmogumi. Jei statiko nuomone, „nemalonus“ žmogus pasielgė maloniai, statikas vis vien juo nepasitiki, tačiau pasako: “na, iš kitos pusės, jis irgi turi gerų savybių“. O dinamikas su tuo pačiu žmogumi gali linksmai plepėti, nes „juk dabar jis su manimi gerai elgiasi“. Apskritai dinamiškai mąstantys žmonės nemėgsta posakių „geras“ ir „blogas“. Jiems visa tai labai nepatikima, nes „priklijuoja žmogui nekintamą etiketę“, trukdančia mąstyti dinamiškai.

O dabar pagalvokime, kokį darbą geriau dirbti statikui, o kokį – dinamikui. Žinoma, statiškas mąstymas geras visur, kur reikia perduoti žmonėms kažkokias amžinas tiesas: saugumo technikos taisykles, įstatymus, daugybos lentelę, gramatikos taisykles, gamtos, žmogaus kūno veiklos dėsningumus. Taigi, statikui puikiai tinka inspektoriaus, teisininko, mokytojo, mokslininko, gydytojo profesijos. Neblogai jis susitvarkys ir ten, kur reikia priimti politinį sprendimą, išeinantį iš nekintamos asmeninės pozicijos, taigi, tai – didelio politiko, kariuomenės aukščiausio vado pozicija. Neblogai statikai susitvarko ir palaikydami bei suprasdami žmonių santykius, taigi, dirbdami psichologais, psichoterapeutais, žurnalistais. Juk pats žodis „santykis“ reiškia pastovius jausmus – meilę, simpatiją, neapykantą, antipatiją.

Dinamiko stichija – administravimas, verslas, šventiniai renginiai, lanksti besikeičianti politika. Visur, kur svarbu lanksčiai prisitaikyti prie besikeičiančios situacijos aukojant dogmas bei „amžinas tiesas“. Koks, tarkime, verslininkas gautųsi iš žmogaus, kuris žino tik darbo saugumo reikalavimus bei įstatymus ir šventai jų laikosi? Tačiau statiškas inspektorius, tarkime, auditorius, gali įvesti tvarką į chaosą, kurį dinamiškas verslininkas dėl mąstymo ypatumų tiesiog sukuria savo „idėjų fejerverku“. Dinamikai neblogai susitvarko ir su remontais, ir su linksmos bei jaukios užstalės atmosferos sukūrimu – kas, jeigu ne jie, pagyvina visus savo juokais, anekdotais ir tostais? Labiau už santykius jie vertina emocijas. Santykiai grįsti pastoviais jausmais, o emocijos kartais kinta kas keletą minučių: nusiminiau, apsidžiaugiau, apsiverkiau, supykau.

Išvada: statikui naudingiau ir ramiau gyventi poroje su dinamiku. Jie ne visuomet supras vienas kito mąstymą, tačiau puikiai papildys vienas kitą. Statikas neleis dinamikui užsimiršti veiksmų chaose ir palaikys struktūrą, o dinamikas neleis statikui virsti akmens luitu, ant kurio užrašyti Dievo įsakymai. Įdomus pastebėjimas patvirtina šią tezę. Pasirodo, statiško mąstymo žmonės ilsisi žiūrėdami veiksmo filmus ir žaisdami veiksmo kompiuterinius žaidimus. O dinamikai, atvirkščiai, ilsisi žiūrėdami gražų statišką kiną ar spręsdami „ramius“ loginius uždavinius.

Taigi, neklauskite, ar nebūna mišrių tipų. Kaip gi nebus, jei mums reikia mąstyti abiem būdais… Ir ne visuomet mums nusišypso laimė apsigyventi su žmogumi, kuris mąsto visai priešingu būdu, nei mes!

Olegas Lapinas