Natūralu tikėtis, kad vaikas tęsia savo tėvus. Ir kad obuolys nekrenta toli nuo obels. Genetinė ir auklėjimo teorijos sako, kad jei vaikai ir gali nebūti savo tėvų kopijomis, tai vis tiek turi į juos labiau panėšėti, nei skirtis. Taip, būna genetinių mutacijų, tačiau jos nėra visuotinės.  Auklėjimas apskritai vyksta per susitapatinimą ir išmokimą. Taigi, visa tai kalba už tai, kad vaikuose tėvai turi atpažinti save patį. Ir šis atpažinimas kaip tik ir sudaro dalį tėviškos meilės. O drauge saugo vaikus nuo tėvų agresijos. Nes atpažinę kažką panašaus kitame žmoguje mes persismelkiame simpatija šiam žmogui. Taip gimsta draugystė ir trauka.  Dėl ko akiniuoti mėgsta akiniuotų draugiją, storuliai mielai “tūsinasi” su storuliais, o kaulėti – su kaulėtais. 

Tačiau kartais vaikas labai skiriasi nuo tėvų. Skiriasi  išvaizda, temperamentu, vertybėmis. Tuomet jis tarsi patenka į šešėlį, ir tam, kad tėvams sklandžiau sektųsi su juo bendrauti, abiem pusėms reikia pasistengti. 

Pamenate Dudlių šeimą iš “Hario Poterio “? Apkūnus, lėtas berniukas – Hario pusbrolis – yra nepaprastai mylimas savo šeimoje. Nes jis yra savo tėvų kopija! O Haris yra aiškiai kitoks ir nemėgiamas. Žinoma, jis tik globotinis tetos namuose, bet yra burtininkas.  Beje, ir tarp burtininkų jis yra atskalūnas. Grynakraujam Drakui Smirdžiui ir valdovui Voldemortui  aiškiai nepatinka tie burtininkai, kurie yra maišyto kraujo. O dar Hario nemėgsta mokykloje dėl jo išskirtinių talentų. Pavydi, gerbia, bet ir nemėgsta. Visa tai sudaro vargšam Poteriui “kitoniškumo kompleksą”. Rowling romanai labai gerai atspindi baisiausią vaikystės dilema – išlikti savimi ar tapti panašiu į kitus?  

Štai, tarkime, jūsų šeimoje visi yra kaulėto sudėjimo, o vienas berniukas gimsta apvalus. Broliai ir seserys pravardžiuoja jį “tešlius”. Jei visi šeimoje būtų tokie, kaip jis, jo nepravardžiuotų! O dabar jis dažnai išgirsta, kad “reikia mažiau valgyti”, kad jam būtina judėti, kad jis turėtų susirūpinti savo išvaizda. Galbūt, tame ir yra tiesos. Tačiau ši tiesa suvokiama kaip “mane čia nori pakeisti, koks esu – toks netinku”.  Jis jaučiasi balta varna ir po truputį augina savyje kitoniškumo kompleksą. Taip, jis gali imti sportuoti, tačiau vargu ar visiškai pakeis savo išvaizdą. Galų gale jo kitoks konstitucinis tipas! 

Kitoniškumo kompleksas iš pradžių buvo aprašytas tiriant žydų tautybės žmones, gyvenančius Europoje. Paaiškėjo, kad žydai , netgi labai gerai asimiliuoti vietinėje kultūroje, dažniausiai giliai viduje jaučiasi kitokie ir laukia iš aplinkinių daugiau neigiamo požiūrio, nei teigiamo. Todėl jie labai neramiai stengiasi užsitarnauti aplinkinių palankumą ir pagarbą, ir efektas nėra toks, kokio jie tikisi – juos gerbia, bet visiškai nepriima (arba jiems taip atrodo)…. Tačiau argi ne tas pats būdinga bet kuriam kitam kitoniškumui?

Štai labai lėtų ir flegmatiškų tėvų šeimoje atsiranda greitas, judrus, choleriškas vaikas. Jei jo tėvai irgi būtų panašūs į jį, jis taptų tiesiog “saviškiu”. Tačiau dabar jis dažnai girdi: ”nusiramink”, o kai nenusėdi vietoje, lengvai supyksta, pavirsta “hiperdinamišku vaiku” ir eina pas specialistus. Jis iš visų jėgų stengiasi nusiraminti, tapti tokiu, kaip tėvai, tačiau choleriškos emocijos ima viršų, ir šioje sandūroje- “būti savimi ar perlaužti save ir patikti tėvams?” neretai gimsta nervinis tikas.  

Kažkas panašaus atsitinka tuomet, kai tėvai neskiria savo ir vaikiškų įsitikinimų. Žinoma, vaikai turi savo:

Supratimą apie pasaulį;

Garbės kodeksą;

Estetinį skonį;

Mėgiamus ir nemėgiamus patiekalus;

Madas.

Ir štai tėvai, kuriems, tarkime, yra trisdešimt metų, ima nepatenkinta veido išraiška stebėti, kaip dvylikamečiai jų vaikai kvailai supranta sveikos gyvensenos ir higienos svarbą; kaip blogai jie elgiasi neklausydami vyresniųjų; kaip bjauriai ir iššaukiančiai rengiasi; kaip negerbia tėvų kulinarinių pastangų ir nevalgo; kaip klausosi negražios ir neskoningos muzikos… Jie kažkokie nenormalūs! 

Tuo pat metu vaikai su tokiu pat nepasitenkinimu stebi tėvus ir negali suvokti, kodėl jie taip nesveikai valgo ir geria; kodėl nemoka ilsėtis ir visą laiką įsitempę; kodėl bijo sakyti tiesą nemėgiamiems žmonėms; kodėl rengiasi taip neįdomiai ir pilkai. Jie irgi kažkokie nenormalūs! Laimei, šiuo atveju vaikai ne vieniši – jie susiranda panašių vertybių draugų ir drauge “laiko frontą “ prieš vyresnę kartą. 

Tačiau kartais norisi taikos ir santarvės. Kartais konfliktai nueina per toli ir prasideda tikras karas. O jei išorinė taika ir buvo, kartais vaikas arba vienas iš tėvų tiek neurotizuojasi, kad nebegali daugiau apsimesti, kad yra panašus į priešingą pusę.

Visais šiais atvejais labai gerai prisiminti, kad vertinimai “gražu- negražu”, “sveika- nesveika”, “protinga- kvaila” ir “normalu- nenormalu”- tai tik suabsoliutinti vertinimai, tik proto konstruktai , tik subjektyvios nuomonės, tapusios įsitikinimais. Nuomonės, kurios šiaip yra lanksčios ir besikeičiančios, yra tarsi minkštas vaškas, o štai įsitikinimai – tai vaškas sukietėjęs ir suakmenėjęs. 

Ir tuomet tenka prisiminti, kad žiogui geriausia muzika yra kitas žiogas, o katino miaukimas – gražiausia muzika katei.  Ir net jei mus erzina vienas ir kitas garsas – tai ne žiogo ir ne katės problema. Galbūt, tai – mūsų, nemokančių vabalų ir kačių kalbos, bėda  ?

Ir tuomet pasižiūrėkime įdėmiau į mūsų kitonišką vaiką. Jis turi vieną bendrą su mumis bruožą – siekia savaip būti laimingas. Ir siekia būti priimtas toks, koks yra.