Prisiminkime seną gerą temperamentų klasifikaciją. Štai vaikai – sangvinikai. Jie dažnai džiaugiasi, yra energingi, psichiniai procesai stiprūs ir yra pusiausvyra tarp jaudinimo ir slopinimo. Todėl jie lanksčiai prisitaiko prie situacijos, yra optimistiški. Žinoma, jiems sangvinikai suaugę suteiks daug įvairios medžiagos ir daug naujumo – juk panašaus temperamento suaugusiems ir patiems natūralu nuolat keisti veiklą. Tačiau flegmatiški auklėtojai vadins tokius vaikus „nenuoramomis“…

O štai vaikai cholerikai: jų psichiniai procesai stiprūs, tačiau tarp jaudinimo ir slopinimo trūksta pusiausvyros. Tokie vaikai turi aukštą darbingumo tempą, didelę energetiką, daug juda, kalba. Jei siekia greitų, matomų rezultatų . Neišeinant jie greit praranda kantrybę ir supyksta. Jie panašūs į garvežius: pradėjus judėjimą, jiems reikia nemažai pastangų sustoti…

Jei tėvai, sporto treneriai ar pedagogai susiduria su tokių vaikų elgesiu, viskas priklausys nuo pačių tėvų ir pedagogų temperamento. Jei jie patys bus cholerikai, į tokį vaiką jie nesunkiai perkels jiems ir vaikui priimtinus reikalavimus: judėk, greičiau, šaunuolis, taip, varyk, pirmyn ir t.t.!

Na o jei auklėtojas bus flegmatikas? Flegmatiko psichiniai procesai yra pusiausvyroje, tačiau inertiški. Prasidėjo jaudinimasis – veikla tęsiasi ir tęsiasi. Prasidėjo slopinimas – sėdi, sėdi, po to ima veikti, daug laiko praeina, kol „įsivažiuoja“. Todėl yra tikimybė, kad flegmatiškas tėvas ar mokytojas neigiamai vertins cholerišką vaiką. Jis jam nuolat kartos: „apsiramink“. Arba „sėdėk vietoje“. Arba „pirmą reikia apmąstyti, po to padaryti“. Vaiką vadins „chuliganu“ ir „nenuorama“. Choleriškas vaikas greičiausiai jausis šalia tokių tėvų nenormalus, netinkamas. Jei jis iš visų jėgų stengsis „lėtinti“ save – galima neurozė. Tarkime,  nervinis tikas.

O štai atvirkštinė situacija. Flegmatiškas vaikas. Flegmatiški tėvai ar treneriai laikys jį „normaliu“. O štai choleriški suaugę tokiame vaike aptiks aibę problemų: „ko tu toks užsislopinęs?“, „greičiau“, „pradėk pagaliau ką nors daryti!“, „ko tu tempi gumą?“… Vaikas jausis nenormalus, netinkamas, atstumtas. Jei jis iš visų jėgų bandys save skubinti – vėl galimas neurotinis sutrikimas. Dažniausiai šiuo atveju vystosi naktinis šlapimo nelaikymas – perdirgintas dienos mietu vaikas kompensacijai labai kietai miega.

Situacija, kurioje vienas iš vaiko tėvų yra ryškus flegmatikas, o kitas – ryškus cholerikas, gali sukelti konfliktinę situaciją bet kurio iš šių temperamentų vaikų. Vienas iš tėvų vaiką skubina, kitas lėtina. Kartais tai atsiliepia vaiko kalbai – jis ima mikčioti.

Melancholiško vaiko klausimas lieka atviras. Kai kurie specialistai mano, kad melancholikas vaikas tai „perdegęs“ arba energetiškai išsekęs cholerikas. Jo psichiniai procesai silpni, todėl jis lėtai mokosi, greit užsidaro ir tampa gynybiškas, linkęs į baimę ir liūdesį. Tačiau neretai viduje jis lengvai supyksta, praranda kantrybę, tarsi būtų slaptas cholerikas. Tačiau šis supykimas trunka neilgai, vystosi nuovargis, norisi pasitraukti nuo žmonių. Melancholiško temperamento tėvai ir pedagogai greitai pajunta šiame vaike „saviškį“. Ir ima nuoširdžiai girti jį už tai, kad jis yra subtilus ir jautrus gamtai, knygoms, žinioms, žmonių santykiams. Tačiau choleriški, flegmatiški ir sangviniški suaugę, kaip, beje ir vaikai, mato šiame vaike tik problemas. Jį automatiškai pavadina „neurotiku“, elgiasi su juo pabrėžtinai atsargiai, tarsi su krištoliniu indu – ir iš tiesų toks vaikas pasijunta „balta varna“. Jis ima dar labiau užsidaryti, jo nuotaika tampa liūdna. Jis pasidaro lyg Asiliukas Ya iš „Mikio Pūkuotuko“. To, kuris į sveikinimą „Gera diena, Asiliuk“– liūdnai atsako: „Gera diena ir tau, Pūkuotuk…. jei tik ši diena gera, – kuo aš labai abejoju“.

Temperamentų mokslas neapsiriboja šiais keturiais tipais. Vaikai – strategai kelia ilgalaikius tikslus ir nemėgsta jų keisti. Vaikai – taktikai mėgsta keisti taktiką, bet neprisiriša prie tikslų. Yra vaikų, mėgstančių klausti ir yra mėgstančių pasakoti. Yra regos, klausos ir pojūčių žmonių. Yra intravertų ir ekstravertų…

Prisiminkime gėlių auginimą – nėra blogų ir gerų gėlių. Ir būtų labai keista, jei gėles augintų vienodomis sąlygomis, neatsižvelgiant į jų skirtumus, tiesa? Jūs įsivaizduojate sau gėlininką, kuris su pasididžiavimu auginą „pirmūnes“ žibuokles , o astras paniekinamai pavadina „atsilikėliais“?

Olegas Lapinas