Mes ne viską žinome apie save. Ypač apie savo norus. Kartais mums atrodo, kad mes norime ką nors išmokti, nusipirkti, nuvažiuoti… vien todėl, kad tai daro kiti. Ir todėl mes tikime, kad ir patys turime viso to norėti. Tačiau galbūt iš tiesų mes galime norėti visai kitų dalykų, apie kuriuos nė nenutuokiame?  Pavyzdžiui, šiuo momentu jūs galbūt  net ir nenutuokiate, kad norite:

• Pasivolioti ant žolės;
• Pasimylėti;
• Nugalėti visus aplinkinius;
• Nustebinti pasaulį;
• Nusikeikti;
• Ką nors paglostyti;
• Prie ko nors stipraus prisiglausti…

O štai programa „išmokti kalbą – nusimesti svorio – nuvažiuoti į užsienį –perskaityti knygą” gali būti visai ir ne jūsų programa. Tai – programa apie tai, ko turėtumėme norėti, t.y. dalis proto sukurtos fikcijos, „sąmoningo aš”, dar ji vadinasi „psichologinis autoportretas”. Taip, mūsų sąmoningasis „aš”, bei „aš – idealas” yra fikcijos, kuriomis mes šventai tikime. Ir tikime taip stipriai, kad nevykdydami kurios nors visuotinai priimtos programos, jaučiame kaltę, gėdą ir baimę. Baimę būti neadekvačiais, baimę nemylėti savęs. Juk visi normalūs vyrai ir visos normalios moterys turi dirbti, mokytis, liesėti, ir skaityti! Ir maža to, jei aš tai darau nepakankamais tempais, jaučiu egzistencinį graužatį – atsilieku nuo savo asmeninio  idealo!

Pradėti ką nors nuo pirmadienio ar nuo naujųjų metų – štai kas palaiko mumyse viltį. O viltis – ji anaiptol ne kvailių motina. Viltis – ji kaip spindulėlis šviesos tamsos karalystėje. Jei mes nesakytumėme sau, kad kažką pradėsime nuo tam tikros datos, atsidurtumėme tamsoje. O tamsoje atsidurti baisu. Nors kartais ir naudinga. Tai paaštrina pojūčius. Tačiau tokių didvyriškų žmonių, kurie atimtų iš savęs vilties šviesą ir pasakytų: „niekada aš neišmoksiu anglų kalbos, nenusimesiu svorio, nenuvažiuosiu į užsienį ir neperskaitysiu krūvos knygų”, yra vienetai. Jie – iki skausmo sąžiningi prieš save patį – sudaro saujelę taip vadinamų „stiprių asmenybių”, neriančių į tamsą be šviesos ir tuo keliančių aplinkinių pagarbą. Dauguma likusiųjų ieško narkotinės iliuzijos savo skausmingam nenorui. Jei mes neturime vilties „pradėti nuo pirmadienio”, tai bent turime pasiteisinimų.

Reikalas tas, kad kai mes ko nors iš tikrųjų norime, mes niekuomet nesiteisiname ir neatidedame. Jei jūs iš tikrųjų geidžiate kokio nors žmogaus, jūs sienas perlipsite, kad su juo susitiktumėte. Ir jei jūs, atsiprašant, norite į tualetą, jūs tuoj pat ieškosite, kur tai galima padaryti. Posakis „rytoj”, „vėliau”, „nuo pirmadienio” ir „aš dabar negaliu” iš tiesų verčiasi taip „aš nelabai noriu”. Noro ženklas – „aš darau tai tuoj pat”. Norintys išmokti kalbą – mokosi jos jau dabar. Norintieji suliesėti – sportuoja jau šiuo metu. Norintieji išvažiuoti į užsienį – perkasi bilietus tuoj pat…

„Visi žmogaus norai būtinai išsipildo. Jei neišsipildo – vadinasi ir noro nebuvo. Jei išsipildo, bet ne tai, ko norėjome – nusivylimas tik menamas – išsipildė būtent tai, ko norėjome” (A.Blokas, XX a.pradžios rusų poetas).

Taigi, norint išmokti naują kalbą, nusimesti svorio, nuvažiuoti į kokią nors šalį ir perskaityti knygą, mums dažniausiai trūksta noro. Tačiau noro trūkumą mes maskuojame tokiais pasiteisinimais:

• Aš visai neturiu tam laiko;
• Aš nesveikas ir pavargęs;
• Aš šiuo metu neturiu pinigų;
• Aš turiu per daug įsipareigojimų šeimoje ir darbe;
• Aš esu tik moteris ir negaliu sau to leisti;
• Aš esu tik vyras ir negaliu sau to leisti;
• Aš dar per jauna / as;
• Aš jau per sena / as…

Bet palaukite, o kam reikalingi šie pasiteisinimai, jei mums iš tiesų ko nors nesinori? Galbūt, jei šiuo metu jūs gulite lovoje, verta pasakyti: „aš noriu gulėti lovoje”? O jei jūs graužiatės dėl gulėjimo lovoje, kodėl jums nepasakius: „Aš noriu save pagraužti?” Pasakykite ir pamilkite savo neišvengiamą norą! Kas gi gali pasakyti žmogui, ką jis turėtų daryti ir koks jis turėtų būti? Visuomenė, šeima, artimieji – visi jie gali norėti iš mūsų, kad mes būtumėme ką nors perskaitę, kur nors nuvažiavę ar svertumėme tiek ir tiek? Patikėkite – visa ta visuomenė ir visi tie mus supantys žmonės tai tokie pat kovotojai su savo nenorais, kaip ir mes. Jie tik randa patogų taikinį mumyse savo patiems nenorams užmaskuoti. Tėvai? Tėvai – ypač.

Kažkada vokiečių filosofas Nyčė yra pasakęs: „išmokite pamilti neišvengiamą likimą”. Galbūt štai šiame posakyje galima rasti daugiau tiesos, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio…

Olegas Lapinas