Pozityvusis mąstymas – tai mąstymas, kuris yra visiškai apsėstas negatyvo, susitelkęs į negatyvą, kovojantis su negatyvu… kas jau savaime, jei susimąstysime apie tai, yra negatyvu.

Pozityvusis mąstymas – tai geriausias būdas atsitraukti ir nusisukti nuo savo trūkumų, netobulumo, keistybių, unikalumo, mumyse slypinčios tamsos, kurią mes taip stengiamės paslėpti, siekiame apeiti “nepalankius” mūsų patirties aspektus faktiškai nesusidurdami su jais, neapkabindami jų, negydydami jų, nemylėdami jų. Mes nustojame matyti grožį ir, galimas dalykas, stebėtiną potencialą, slypintį “negatyvume”. O kuomet atsisakome pusės gyvenimo, be jokios abejonės, niekada nejaučiame pilnatvės.

“Negatyvas” – tai mūsų pačių aspektas, beviltiškai trokštantis meilės, o ne atstūmimo. Galime tik laikinai pasijusti geriau atsitraukę nuo “negatyvo”. Bet išorėje nėra tikro laimės šaltinio.

Visa tai – nesusipratimas. Skirstymas į pozityvą ir negatyvą – tai dualistinio proto vaisius. Mintis atskiria šviesą nuo tamsos, gyvenimą nuo mirties, gėrį nuo blogio, šventąjį nuo nusidėjėlio. O po to bando išgydyti jos sukurtas žaizdas dar didesniu suskaldymu, dar didesne kova. Bet nepriklausomai nuo to, kokias bedarytum fizines ar psichologines plastines operacijas, vis dar nesijauti vientisas ir toli nuo Namų. Kova negali užbaigti kovos. Tamsa negali nugalėti tamsos.

O ką, jeigu tu apskritai nesi protas? O ką, jeigu mintis negali apibrėžti tavęs? O ką, jeigu teigiamos ir neigiamos gyvenimo pusės tiesiog atsiranda ir išnyksta erdvėje kaip debesys danguje, kaip bangos vandenyne? O ką, jeigu jokios plastinės operacijos, joks “tobulas kūnas”, joks “tobulas protas” niekada neatskleis tau tikrosios tavo prigimties, kuri jau švyti vadinamajame netobulume apšviesdama tiek gera, tiek ir bloga?

Pozityvusis mąstymas iš tiesų negydo gilesne to žodžio prasme, o tiktai sukuria negatyvų mąstymą, su kuriuo po to kovoja.

Džefas Fosteris

Vertė Dalia Lapinienė