Nėra pasaulyje žmonių, kurie nebūtų patyrę šio jausmo. Jūs paklausite, kodėl? Ogi todėl, kad idealių žmonių nebūna. Ir nėra žmonių, kurie niekada nieko nemylėjo. Net jei kas nors sako, kad niekada nejautė neapykantos (o taip pat pykčio, pavydo ar pavyduliavimo), tai aš linkusi jais netikėti. O ten, kur egzistuoja meilė ir prisirišimas, ten visada šalia šmėkščioja, net jei visai nepastebimai, išdavystė ar pavyduliavimas, pyktis, kai negalime gauti ko norime ir neapykanta, kuri gali tam tikromis aplinkybėmis pavirsti į meilę.
Tikrai taip, neapykanta – tai kita meilės pusė. Arba, jei norite, tai meilė išvirkščiąja puse. Kada pirmą kartą man apie tai pasakė viena išmintinga ir daug patirties turinti moteris, aš tai priėmiau tiesiog kaip idėją, kuri yra toli nuo mano asmeninės istorijos. Betgi dabar, stebėdama žmones ir, žinoma, save, aš pradedu suprasti, kaip tai vyksta.
Bet ko gi mes nekenčiame? Paprastai tų, kuriuos labai stipriai mylime arba mylėjome. Tų, kurie buvo mums labai svarbūs ir labai mus įskaudino. Tų, kurie buvo išduoti, o po to patys išdavė ir paliko. Tų, kurie sužalojo ir palietė mūsų labiausiai pažeidžiamas vietas.
Kuriam iš jūsų neskamba bent viena iš šių istorijų?
Aš nekenčiu motinos, kuri paliko mane tuo momentu, kada man taip jos reikėjo. Nekenčiu taip stipriai, kad negaliu žiūrėti į ją ir ramiai bendrauti. Pasižadu, kad suimsiu save į rankas, bet pratrūkstu nuo paties pirmojo jos ištarto neatsargaus žodžio. Nekenčiu, nes visa nerealizuota meilė, kurios tėkmė nutrūko mūsų santykiuose, kaupiasi manyje ir pasiruošusi tarsi didžiulis kirvis nukristi ant mūsų abiejų galvų.
Aš nekenčiu tėvo už tai, kad jis sudaužė mano vaikišką širdį būdamas emociškai šaltas, pašaipus ar tiesiog nesantis šalia. Aš labai norėjau jį mylėti, bet kas kartą prisiartinusi prie jo jausdavau, kad jis iš manęs šaiposi. Ir dabar mano neapykanta tokia stipri, kad aš beveik nieko nejaučiu. Ji mane užšaldė. Pavertė mane anatominiu preparatu už stiklo, kuris susitikimo metu gali tik šypsotis ir formaliai atsakinėti į klausimą: “Kaip sekasi?” Aš niekada negalėsiu pasakyti jam apie savo neapykantą, nes būsiu išjuokta ir jau tikrai nebūsiu teisingai išgirsta. Niekada… Ir čia prie neapykantos prisijungia beviltiškumo jausmas.
Nekenčiu draugės, su kuria mes buvome labai artimos už tai, kad mes nebesame artimos ir pajutome didžiulį skirtumą tarp mūsų. Už tai, kad ji nepalaikė manęs tą akimirką, kai man labiausiai reikėjo jos palaikymo ir liko prie savo nuomonės.
Nekenčiu seno draugo už tai, kad jis nepalaikė mano beprotiškų idėjų ir pasuko savo keliu. Nekenčiu todėl, kad labai mylėjau ir pasitikėjau, o atsidūriau akis į akį su išdavyste. Netikėtai, stipriai ir skausmingai. Ir koks stiprus buvo mūsų ryšys, lygiai tokia pat didžiulė ir neapykanta, atstumianti, kada mes susitinkame ir surišanti mintyse ir prisiminimuose.
Nekenčiu vyro, kurį kadaise buvau įsimylėjusi už tai, kad jis nebuvo manęs įsimylėjęs. Už tai, kad aš taip norėjau būti su juo, o jis pasirinkdavo kitas tuo metu, kai aš buvau atvira jam. Nekenčiu už tai, kad jis neįvertino pačios nuostabiausios, trapiausios ir labiausiai pažeidžiamos mano būsenos.
Nekenčiu moters, kuriai prisipažinau meilėje ir buvau pavadintas “geriausiu draugu”. Kaip gi išgyventi tai be neapykantos ir tariamo abejingumo neprarandant žmogiškojo orumo?
Nekenčiu vyro, kurį myliu ir kuris myli mane. Taip, jo aš taip pat nekenčiu dėl to, kad mano širdis atverta jam. Kad jis, pats apie tai net nežinodamas, turi man didžiulę galią, nes jis jau labai arti, jau beveik širdies viduje. Jau turi nuo jos šifrus, raktus, kodus ir slaptažodžius. Nekenčiu dėl tos baimės ir virpėjimo, kurį gali manyje sukelti bet koks jo judesys. O dar nekenčiu už tai, kad jis mylėjo dar kažką, ne vien mane. Ir dar visada gali pamilti. Nekenčiu už tai, kad jis gyvas ir laisvas.
Nekenčiu savo žmonos už tai, kad aš taip stipriai ją mylėjau, susilaukiau su ja vaikų. Ir dabar ji manipuliuoja manimi laikydama mano širdį savo rankose.
Nekenčiu savo vaikų, nes jie gali būti nepakenčiami ir visiškai išvesti mane iš pusiausvyros, žinodami, kad aš bejėgiškai ištirpsiu pamačiusi jų mielas šypsenas.
Nekenčiu kolegos, kuriam viskas sekasi geriau negu man. Knygos rašosi, mokymai organizuojasi, pripažinimas ateina. Nekenčiu dėl to, kad jis jau turi tai, ko aš taip labai noriu ir negaliu gauti. Nekenčiu taip, kaip Saljeris nekentė Mocarto tuo pačiu žavėdamasis jo muzika.
Nekenčiu nuostabių ir neprieinamų moterų, besišypsančių nuo žurnalų viršelių, nes negaliu atitraukti nuo jų akių. Ir tuo pat metu negaliu priartėti.
Nekenčiu mokytojos, kuri pasakė man tiesą apie mane visos klasės akivaizdoje. Tiesiog taip, prie visų, apnuogino mano sielą. Nekenčiu dėl to, kad ji darė tai iš meilės, bet aš negalėjau to priimti ir įvertinti.
Nekenčiu žmogaus, kuris pasinaudojo mano atvirumu ir bejėgiškumu, kada aš labai juo pasitikėjau.
Nekenčiu visų, kurių nebegaliu mylėti. Nekenčiau, nekenčiu ir nekęsiu dar daug ko, nes mano poreikis mylėti yra neišsemiamas.
Nekenčiu ir myliu. Nekenčiu todėl, kad myliu. Nekenčiu todėl, kad daugiau nebegaliu mylėti. Nekenčiu taip pat stipriai kaip ir myliu. Nekenčiu, nes mylėti ir būti atvira širdimi per daug skausminga, o neapykanta suteikia tariamos galios ir krypties. Todėl, kad noriu apkabinti arba užmušti tuo pat metu. Nekenčiu, nes neturiu jėgų ištverti tokio artumo ir tokios tiesos. Nekenčiu, nes bent kažkaip noriu (ir negaliu) paslėpti, kokia aš pažeidžiama tiems dalykams, kuriuos daro kitas, svarbus man žmogus.
Nekenčiu, nes niekaip negaliu atleisti, priimti, paleisti ir susitaikyti.
Nekenčiu todėl, kad man svarbu.
Nekenčiu todėl, kad esu gyva.
Tų, kurių nekenčiame, paprastai nenorime prisiminti ir nenorime matyti. Bet net jeigu nesimatome ir nebendraujame su jais metų metais, jie vis vien dažnai iškyla mūsų prisiminimuose. Iškyla, nes neapykanta stipriai pririša. Mirtinai sukausto. Supančioja nematomomis virvėmis, kurias tu pats užverži dar stipriau ir nesi pasiruošęs paleisti.
Neapykantoje slypi didelis noras turėti.
Ir jeigu mes pasiruošę prisipažinti sau, kad kažko nekenčiame, tai galimas dalykas, turime pakankamai vidinės jėgos pažvelgti, kas gi slypi už šios neapykantos. Kokie jausmai slepiasi ir kaip visa tai atsiranda iš meilės. Ir tada atsiranda galimybė išsilaisvinti ir kažką pakeisti. Ir galbūt netgi pasakyti apie meilę ir atstatyti nutrauktą jos tekėjimą.
Ir tai visada turi didelę vertę.
Aglaya Dateshidze
Vertė Dalia Lapinienė