Mylinti moteris labai nustebtų, jei sužinotų, kad yra netgi atvirkščiai – visai gali būti, kad ta kita išvis mažai ką nors myli. Ji koketiška, ji žaidžia, jai patinka patikti ir išvis, žmonos nuomone, ji priklauso “žavių stervų” kategorijai. Ir štai visi šie bruožai, o visai ne dosniai mylinti širdis patraukė prie savęs jos vyrą? Kas čia atsitiko?

Paklauskime vyro: “Ar žmona jus myli?” “Taip”- atsidusęs atsako vyras. Jis gi jaučiasi kaltas, ji yra gera motina ir man ištikima.

– Na o jūs ją ar mylite? Na… taip – prisipažįsta vyras – kaip savo žmoną, kaip savo vaikų motiną.

-O ką jūs jaučiate tai kitai?

Šioje vietoje vyras pasimeta. Jis jaučia, kad kita moteris jį seksualiai traukia, tačiau prisipažinti, kad jis išmainė meilę į seksą, jam nepatogu. Tuomet jis turi pripažinti, kad jo viduje geismas užėmė didesnę vietą už meilę. O pareiga nusirito žemyn prieš malonumų svaigulį. Vyrui taip pat nemalonu pripažinti, kad nauja jo draugė yra tokia stipri, kad tiesiog jį sugundė. Kaip gundė aibę kitų vyrų prieš jį. Ne – tai žeidžia vyrišką savimeilę, kurioje pareiga, valia ir laisvė – neatsiejami vyriškumo bruožai.

O kuo ji gundė? Ar savo meile? Baikime juokus. Ji tiesiog žaidžia. Jai tiesiog patinka žavėti kitus, būti gražia ir nepasiekiama. Jos žaidimas toks: nesakyti vyrui nei “taip”, nei “ne”. Vilioti pažadu ir staigiai šaldyti atsisakymu. Parodyti “vos – vos” palankumo ir skubiai atsitraukti. Vengti bet kokių kategoriškų apsisprendimų ir jokiu būdu neatsižadėti. Tai reiškia – neprisirišti, t.y. iki galo neatstumti nei vieno vyro. O tam reikia paaukoti kelis dalykus. Iš jų svarbiausias – meilė.

Mylėti kokį nors vyrą – reiškia šiai moteriai pavojų – pereiti į mylinčių aukų kategoriją. Ji juk puikiai žino žaidimo taisykles: jei tik vyras pajus, kad ji yra jo, kad dėl jos nereikia kovoti, jis kaip mat atšals. O tuomet ji kentės. Tai neįdomu. Tai neveža. Visai kas kita – fantastiškas žaidimas “norėk manęs labiau, nei aš tavęs”. Žaidimas, kuriame visuomet išloši. Nerealus Kūrėjo atradimas. Kur ten televizijos šou apie meilę…

Na, o kaip mūsų mylinti moteris? Žmona, kuri verkia ir jaučia nuoskaudą? Ar ji pralaimi žaidime?

O ji išvis nežaidžia. Tiesiog ji į gyvenimą žiūri kitaip. Moteris žaidėja apie ją sako: “Ji yra naivi. Ji tiki tokiais dalykais, kaip meilė. O meilė – tai viso labo toks apsvaigimas, na, kai žaidi žaidimą. Tai, kas vadinasi meile, vyrams praeina per tris metus. Ir tai dar geriausiu atveju. Būna, kad per savaitę.”

Mūsų moteris su tuo nesutinka. Ji visai kitaip supranta meilę. Jos meilė reiškia štai ką. Nuo pat mažens ji jautė, kad jai patinka daryti gera. Globoti mažus gyvūnėlius, augalus, mažesnius vaikus. Rūpintis seneliais. Slaugyti ligonius. Galbūt, dalintis su draugėmis ir kiemo vaikais žaislais. Gėris, labdara, globa – štai kas jai yra meilė. Ir šie sugebėjimai lydi ją daug metų. Jai tiesiog natūralu elgtis su žmonėmis dosniai. Tai nepraeina nei per tris, nei per trisdešimt metų. Pačiai sau ji nori tik vieno: turėti dar daugiau meilės atsargų. Jos idealas – būti maža saule kitiems. Todėl didžiausias tokios moters rūpestis – nesukelti kitam skausmo. Ji vengia kelti balsą, reikalauti sau, būti egoiste ir veltis į konfliktus. Jei taip atsitinka, ji pirma skuba atleisti. Tuomet ji gali ramiai miegoti. Jei vyras grįžta namo surūgęs, ji nerimauja: “Ar pietūs buvo neskanūs? Ar aš kažką ne taip padariau?” Vyras pyksta dar labiau, ne žmonoje reikalas.

Ilgainiui mylinti moteris jaučia, kad ji prie savo vyro prisirišo. Kai jis ilgai negrįžta, ji nerimauja ir siunčia jam žinutes. Ji daro jam visokius siurprizus. Ji bando prieš jį puoštis. Vieną dieną ji ant jo supyksta. Tačiau tuo pat pasijunta kalta dėl savo pykčio: dabar tai tikrai jis ją mes. Dabar jis turi pagrindo tai padaryti, nes ji jį įskaudino. Tai guodžianti mintis ir moteris bando atsiprašyti, užglaistyti, būti išrankesne virtuvėje ir sekse. Ir štai – toks smūgis. Jis susidėjo su ta “sterva”! Taip atsiliepia apie moterį jos draugė. Ir dar paaiškina: “Pažiūrėk į save. Tu apgailėtina. Jis tavimi naudojasi, o tu prieš jį žeminiesi”. Draugė duoda mūsų herojei knygas “Moteris, kuri myli per stipriai” ir “Atsisveikinimas su aukos vaidmeniu”. Draugė duoda psichoterapeuto telefoną. Kviečia medituoti. Draugė bando perauklėti. “Nepamiršk, kad tu moteris” – sako ji – “su savo meile tu tapai vyrui per daug nusakoma, prijaukinta ir neįdomi.”

Mylinti moteris nuoširdžiai nesupranta, ko iš jos nori. Jai tai ir anksčiau siūlydavo. Pradėti koketuoti ir flirtuoti? Susipažinti su kitu vyru? Ji tai gali, bet jai tai… koktu. Kadangi ji pažįsta meilę, tai pasiūlyti vietoj jos užsiimti banaliu flirtu… Tai tas pats kaip pripratusiam prie labai gero restorano pasiūlyti labdaros valgyklą. Meilė šiai moteriškei – tai realiai patirtas aukščiausios prabos jausmas ir mainyti jį į pigų gundymą jai nemalonu, žema ir neįdomu. Prisiminkime – ji nežaidžia. Ji jaučia.

Ką gi daryti šiai moteriškei? Prisiminti motinišką pareigą ir atsiduoti vaikams? Realizuoti juose savo meilę?

Ateis diena, kai ir vaikai parodo mamai nugarą. Jie išeina. Ji tai iš anksto nujaučia. Ir ką ji daro – bando juos pririšti prie savęs? Tampa jiems nepamainomu pinigų, maisto ir dėmesio šaltiniu? Tuomet ji vėl pasijunta menka ir vaikų išnaudojama. Scenarijus kartojasi iš naujo.

Tačiau draugės “intervencija” nebuvo tuščia. Iš tiesų knygos, psichoterapija ir draugės dėmesys anksčiau ar vėliau pažadina joje naujus jausmus. Ji atsigręžia į kitas vertybes neatsižadėdama savo sugebėjimo mylėti. Tos vertybės – gyvenimo džiaugsmas, savęs realizacija, sugebėjimas žaisti ir džiaugtis. Meilė nenyksta, ji tik susijungia su šiomis vertybėmis ir nuo šios sąjungos tampa dar geresnė. Moteris išmoksta mylėti nevaržydama kito laisvės. Ji išmoksta padėti kitiems neprarasdama savo orumo. Ji išmoksta gelbėti kitus neatsisakydama atpildo. Ji netgi išmoksta būti labiau egoiste ir už tai savęs nesmerkti! Su nuostaba ji sužino, kad šalia altruistų kai kurie žmonės jaučiasi nepatogiai. O štai šalia žavių egoistų kažkodėl lengviau atsidūsta!

Kartas nuo karto mylinti moteris prisimena, kokia besiaukojanti ji buvo anksčiau. Ir su palengvėjimu atsidūsta: gyvenimas eina pirmyn, ir jame dar tiek daug įdomių dalykų… O ką veikia jos sena konkurentė? Koketė – žaidėja? O ji, pasirodo, atsiliko… Grožį praranda, mylėti išmokti nespėja. Mūsiškė laimėjo. Tai gal čia irgi buvo žaidimas? Tik žaidimas didelis, nematomas ir už mūsų suvokimo ribų?

Olegas Lapinas