Iš esmės moteris beveik niekuomet neverkia tyčia. Jos ašaros dažniausiai yra nesąmoninga reakcija, taigi, kaltinti jos klasta neišeina. Dažniausiai ašaros lydi staiga užplūstantį bejėgiškumo ir beviltiškumo jausmą. Jei šalia moters atsiduria kita moteris, ji dažniausiai taip pat pravirksta, o netrukus švelniai apkabina draugę ir jos abi išsiverkia. Arba draugė tiesiog leidžia moteriai paverkti. Vyrą galima apkaltinti šiurkštumu ir moterys daro tai dažnai. Tačiau vyras taip pat neplanuoja savo šiurkštumo, nes sureaguoja į ašaras automatiškai. Tiesiog vyrui reikia kažkaip atsverti savo pralaimėjimą prieš moterį, dėl to jis ir mėgsta piktai pasakyti: “baik tuos spektaklius!” O pralaimi jis prieš moteris todėl, kad dažniausiai nėra pajėgus susitvarkyti su moters ašaromis. Būtent, jis arba visiškai išeina iš pusiausvyros, arba bando pristabdyti moters verkimą veiksmais ar žodžiais.

Vyrą išveda iš pusiausvyros jo paties bejėgiškumas. Vyrai mėgsta naudoti prieš moterį logiką, todėl dažniausiai laimi racionalius ginčus. Kartais jie laimi tik imituodami logiką, nes naudojasi nepatikrintomis prielaidomis. Pavyzdžiui: “kadangi šitas kelias trumpesnis, juo nuvažiuosime greičiau” (nepatikslina, kad šitas kelias, nors ir trumpesnis, bet neasfaltuotas) . Žodis “kadangi”, kaip ir žodis “taigi” hipnotizuoja moteris, nes skamba logiškai.

Tačiau kai moteris ima rodyti jausmus, vyras sutrinka! Jis nemoka taip pat lengvai pravirkti ir nebevaldo padėties. Jam kyla pyktis ir jis šaukia ant moters, kaltindamas ją manipuliacijomis, isterijos scenomis, spektakliais ir psichologiniu spaudimu!

Kita taktika – imti tuoj pat kažką daryti, kad moterį nutildytum. Vyras labai staigiai bando moterį paguosti. Jis ją apkabina, priglaudžia prie savęs, ima klausinėti, kas atsitiko, karštligiškai glostyti jos plaukus, bučiuoti, arba labai įsakmiu tonu liepia tuoj pat nustoti verkti. Iš esmės vyras kartoja su moterimi tą pat scenarijų, pagal kurį buvo pats auginamas. Kai jis mažas pravirkdavo, jį tuoj pat nutildydavo. Tėvas imdavosi taisomosios veiklos, mama pasakydavo: “tu gi vyras”, bendraamžiai pasišaipydavo. Dabar jis daro tą patį su moterimi. Jo supratimu, užuot verkus reikia kažkaip taisyti padėtį.

Išimtį sudaro vyrai, kurie augo didelėse šeimose su seserimis. Jie yra nuo mažens pripratę prie moterų ašarų, ir žino, kad po ilgo ir graudaus verkimo moterims dažniausiai pasitaiso nuotaika.

Taip pat ramiau į moters ašaras reaguoja vyrai profesionalai, kurie dažnai tas ašaras mato: advokatai, psichoterapeutai, kapinių darbuotojai, kunigai. Jie turi profesionalų įprotį – leisti moteriai išsiverkti, o tik po to pasiūlyti ką nors padaryti. Tačiau tas padarymas anaiptol nereiškia panaikinti verkimo priežastį. Tai gali būti pasiūlymas pasinaudoti nosine, atsigerti arbatos, pasivaikščioti. Dažniausiai moterys jaučiasi saugiau, kai vyras priima jų ašaras ir nekaltina jų emociniu nestabilumu.

Supratimas apie emocinį nestabilumą apskritai yra padaręs labai daug žalos. Šį terminą žmonės matyt pėrėme iš blogai suprastos populiarios psichiatrinės ar savipagalbos literatūros. Ir jie suprato, kad verkti, pykti ir kelti balsą laikoma nenormaliu elgesiu. Praktikuojantys specialistai žino, kad yra atvirkščiai: moters nesugebėjimas verkti, pykti ir kelti balsą – tai ir yra dažniausios problemos, lydinčios depresiją, psichosomatinius sutrikimus ir nerimą. Labai apmaudu, kai bijoti savo “emocinio nestabilumo” ima pačios moterys, prašančios antidepresantų, NLP ar įtaigos tuomet, kai jos tiesiog normaliai reaguoja. Tai – vyriškos vertybės ir vyriška terminologija, infekavusi moterų sąmonę. Nekalbant apie tai, kad patiems vyrams negalėjimas reikšti jausmus yra padaręs labai daug žalos sveikatai.

Tačiau lengva pasakyti… Jūsų nuolankus tarnas, daug metų rašantis apie būtinumą reikšti jausmus, dažnokai bandydavo visokiais gudriais būdais nutildyti verkiančią žmoną ir dukras. Ir žmona visuomet sakydavo: “leisk man paverkti”. O maža būdama dukra sykį netgi supyko: “tėveli, kodėl tu taip padarei, kad aš negaliu verkti?”

Ir vieną dieną pasidarė aišku: geriausia taktika – leisti įvykiams eiti savo keliais. Apie tai, beje, jau daug tūkstančių metų labai protingi vyrai – kinų daosai ir romėnų stoikai – kalbėjo… Matyt irgi iš moterų bus išmokę.

Olegas Lapinas