Kodėl ne visos močiutes myli savo anūkus? Na, gal ir myli, bet neskuba jų čiūčiuoti ir sekti pasakų, padėti dukroms ir t.t.? Močiutei, kaip ir apskritai moteriai, visuomenė kelia tam tikrus reikalavimus. Papročiuose močiutė – personažas, pasižymintis šiomis pagrindinėmis savybėmis:

• Ji būtinai gera;
• Ji vaišinga;
• Ji moka pasakų, tradicinių lopšinių, sakmių bei padavimų;
• Ji išmano kulinariją, verpimą, mezgimą, liaudies šokius bei moka burti;
• Ji apskritai yra liaudies meno ir išminties nešėja.

Atitikdama visus šiuos reikalavimus močiutė prileidžiama prie anūkų, jai pateikiama perduoti jaunai kartai tradicijas. Anūkai, kurių užimti šiuolaikiniai tėvai dažniausiai auklėti deramai nesugeba, pakliūna į rankas močiutei bei seneliui, kurie papildo tėvų auklėjimo spragas. Tradiciškai tai vyksta kaimietiškame name. Tokiu būdu anūkai ne tik pabūna senelių aplinkoje, bet dar paragauja gryno oro, bent miglotai – žemės ūkio darbų bei gyvulininkystės.

Senoji tradicinė močiutė jausdavosi labai svarbus žmogus, nes atlikdavo svarbią visuomeninę misiją. Jei mes pasakysime, kad brandus žmogus dalinasi tarp rūpinimosi kitais ir savęs realizavimo, tai močiučių uždavinys rūpintis nusverdavo uždavinį save realizuoti.

Tačiau jau antra karta auga visiškai kitaip. Seneliai, ypač gyvenantys miestuose, nebeužsiima nei žemės ūkiu, nei gyvuliais. Na, galbūt, jie turi seną šešių arų sklypą. Kai kurių jaunų tėvų tėvai netgi išsikėlę į užsienį. Galbūt, močiutė yra buvusi inžinierė, mokytoja ar kirpėja. Dainavo operoje. Atsikėlė į Lietuvą iš Ukrainos, Rusijos ar Vidurio Azijos. O galbūt ji apskritai nedirbo, nes senelis buvo tarybinės gamyklos direktorius…

Todėl močiutės jei ir išmano liaudies tradicijas, tai labai fragmentuotai. Ir jei liaudies, tai „ne tos liaudies“. Na galbūt, dar jos moka siūti su mašina. Arba žino vieną kitą lopšinę. Tačiau visas kitas jos išsilavinimas – televizija, laikraščiai bei knygos. Kol ji augino ir statė ant kojų savo vaikus, ji galėjo nespėti savęs realizuoti.

Taigi, mes turime vis mažiau tradicinių močiučių. O netradicinės?

Tokia močiutė kitaip elgiasi ir su anūkais. Ji jaučiasi ne tiek pajėgi perduoti jiems liaudies kultūrą. O internetinės kultūros ji nežino. Jos gaminamas maistas gali netikti suaugusiai dukrai, gyvenančiai mieste ir mėgstančiai kinų maistą. Siūti dabar nereikia. Kam ji reikalinga?

Dažniausiai iš jos tiek ir nelaukiama, iš jos norima tik vieno: kad ji padėtų prižiūrėti mažus vaikus.

„Prižiūrėti“ – tai ne tas pats, kaip „perduoti tradiciją“. Tai žymiai paprastesnis reikalavimas, prilyginantis močiutę prie auklės, kuria pilnai galėtų dirbti kokia nors jauna mergina iš provincijos ar pensininkė iš gretimo namo.

Močiutei nesinori būti taip nuvertintai. Jai norisi dirbti, gyventi įdomų gyvenimą, ilsėtis sode ar – kodėl gi ne ? – nuvažiuoti į kokį kurortą, pamatyti užsienį. Jei ji neuždirba, jai norsi pabūti sode, su gėlėmis, su draugėmis ar pažiūrėti televizorių. Jai norisi realizuoti save taip, kaip ji nespėjo, kol pati buvo mama. Maži rėkiantys padarėliai atimtų iš jos šį laiką ir reikėtų:

• Keisti jų sauskelnes;
• Ruošti ir duoti mišinukus;
• Vežioti į lauką su vežimėliu;
• Migdyti, dainuoti ir sekti pasakas;
• Žaisti ir bendrauti.

Visa tai puiku, jei žmogus siekia atsiduoti rūpinimuisi kitais. O jei savęs realizavimui? – tuomet jis viso to nenorės. Užteko jam vargo su savo vaikais. Ypač jei dabar sveikata jau „nebe ta“.

Ir štai jei anksčiau marčios ir uošviai skųsdavosi: seneliai atima iš mūsų vaikus, tai dabar neretai skundžiasi: aš neturiu, kur nuvežti savo vaikų. Konfliktas „mama viskam vadovauja ir neleidžia man jautis motina“ pasipildo konfliktu „kur jūs būnate, kai jūsų labiausiai reikia?“.

Tačiau sprendimas yra. Ir vienu, ir kitu atveju seneliai nenori nieko skriausti. Jie tiesiog nori jaustis reikalingi, gerbiami ir nenurašyti. Sena psichologinė gudrybė „padėk žmogui jausti savo vertę“ – visai ne manipuliacija. Tai realus realaus poreikio tenkinimas. Senstant reikia ne mažiau pagarbos, nei jaunystėje. Ir jei senelė girdėtų iš savo vaikų, kodėl ir už ką tie ją gerbia, jei vaikai prisimintų jos nuostabius receptus, jos žinias, jos unikalius gabumus, ir primintų jai apie tai… Pasakykite nuoširdžiai: ar jūs patingėtumėte užplikyti arbatą žmogui, kuris pasakytų: „taip skaniai ją užplikyti moki tik tu“?

Olegas Lapinas