Kokią įtaką daro mamos tam, kaip vyras užaugęs žvelgs į moterį ir kaip su ja elgsis? Visi vyrai kažkada buvo berniukai. Ir visi berniukai kažkaip žvelgia į moteris. Žvelgia smalsiai, žvelgia abejingai, žvelgia geidulingai. Nuo mažens iki gilios senatvės. Ar šie žvilgsniai yra laisvi nuo bet kokios įtakos?
Paklauskite jums pažįstamo vyro,kaip į moteris tave mokė žiūrėti mama? Vieni vyriškiai atkirs: manęs iš vis nemokė!O jei ir bandė,tai aš turiu savo galvą.Mano nuomonė apie moteriškę priklauso nuo moteriškės. Tokie vyriškiai, be abejo, irgi buvo įtakoti mamos. Tačiau įtaka ši pasireiškia ne atvira suvokta forma, o pabrėžiama nepriklausomybe. Galima net pasakyti štai ką – augdami su tam tikromis mamomis vyrai išmoksta savarankiškai mąstyti.
Ir tai labai svarbi šių vyrų savybė, jums, gerbiamos moterys, labai palanki. Jaunas vyras juk visą gyvenimą kokią dilemą sprendžia? Savarankiškumo-priklausomybės dilemą. Ir ką atsakys paklaustas apie mamos įtaką priklausantis nuo mamos vyras?Jis paraus iš gėdos ar sumišimo ir tars: manau, kad mama man daro daug įtakos… Jis pasakys tai sumišęs, nes kažkaip pajus, kad tai jums nepatiks. O jums tai ir turi nepatikti, nes priklausomybė nuo mamos štai ką reiškia:
- Jūsų vyras pririštas prie mamos pažiūromis („visos rūkančios merginos –pasileidusios“, „moters vieta –virtuvėje“,„vyras turi išlaikyti šeimą, o namai –moters reikalas“ir t.t.–tai mamos pažiūros)
- Jūsų išrinktasissurištas su mama per skrandį („štai, brangieji vaikai, aš jums išviriau sriubos ir tu, martele, neįsižeisk, betmano sriubą turėsite suvalgyti“)
- Jūsų mylimasis pririštas prie mamos kaltės jausmu („žinai, brangioji, man labai nepatinka, kad tu mamą įžeidei.Važiuoju ją raminti savaitgalį“).
Prisirišimas prie mamos gali vyktivisais trimis kanalais (pažiūros, skrandis, kaltė). O gali tik vienu-dviem. Bet kokiu atveju tai priešprieša savarankiškumui. Ir norėjo to mama, ar ne, bet ji prisidėjo prie to, kad ryšys su sūnumi ilgam išliko per tamprus. Kaip mama tai padarė? Sąmoningai ji nieko nedarė. Už ją pasidarbavo jos pasąmonė, besivadovaujanti baime – likti viena ir niekam nereikalinga. O pasąmonė yra labai kūrybinga ir savo poveikiui pasirenka ne aiškų loginį tūrinį, bet nežodinius signalus-intonaciją ir mimiką.
Jokia mama nesakė vyrui: „Prisirišk prie mano sijono!“Ne, prisirišimas vyksta per tam tikrą nusiminusią intonaciją, priekaištingą žvilgsnį, sunkų atsidūsimą. Kada? Laiku – kai sūnus ima demonstruoti savarankiškumą. Arba nepalankia intonacija kalbantis apie jo merginą. Arba pagyvėjimu, kai jis išsiskyrė su mergina ir kai valgė jos keptą pyragą. Tai natūralios reakcijos, tiesa? Kas gi išdrįs apkaltinti moterį, emociškai reaguojančią į savo vaiką?
Ir sūnus pasąmoningai labai gerai pajunta, kas mamai pageidaujama, o kas– ne. Tokia dviejų pasąmonių komunikacija yra nepaprastai efektyvi ir veiksminga. Žymiai veiksmingesnė už ilgas ir nuobodžias šnekas.Augdami su tam tikromis mamomis vyrai išmoksta išlaikyti nenutrauktą bambagyslę.
Tiesa, mamos nuo mažens ir turi išlakyti bambagyslės iliuziją. Tikra virkštelė liko gulėti gimdymo palatos dubenyje, tačiau naujagimiui ir kūdikiui būtina tikėti, kad jis vis dar su mama surištas. Tam ir reikalingi visi tie bučinukai, glamonės, maitinimai ir pasakos, kad atsiskirdamas nuo mamos fiziškai vaikas nesijaustų per daug blogai. Kad turėtų iliuziją, jog kažkas stiprus juo rūpinasi, maitina ir už jį sprendžia. Tik potruputį augant vaiko smalsumui, vystantis jo protui, judesiams ir jausmams, jis atsisako tos iliuzorinės bambagyslės. Ir ima mąstyti savo galva, prasimaitinti savo rankomis ir orientuotis ne į tai, ką mama laiko teisinga, o į bendražmogiškus gėrio ir blogio principus. Taip jis subręsta. Tokio vyro jums reikia.
O ką daryti, jei jis toks nėra? Jei jis nesubrendo ir pilnai nuo mamos neatsiskyrė? Jeigu tik būtųstebuklingas brendimo receptas! Tačiau štai kas padeda kitoms. Pirmiausiai nekaltinkite jo – jis nesistengėlikti toks mažas ir infantilus – patikėkite. Nekaltinkite ir anytos – ji neplanavo pririšti jūsų vyro prie savęs ir ilgomis rudens naktimis nepiešė ant popieriaus jo atėmimo iš jūsų planų.Visa tai įvyko per pasąmonių komunikaciją. Jų – mamos ir jūsų vyro – pasąmonės rūpinosi ieškant kompromiso. Todėl pasitelkite savo pasąmonę. Patikėkite, kad jūsų pasąmonė kažkada įstengė atkreipti į save vyro dėmesį. Padėkokite jai už tai ir eidama gulti paprašykite, kad ji padvigubintų jūsų įtaką vyrui. Kaip – nesirūpinkite.
Antra, pastebėkite, kad jūsų vyras kažkodėl vis dėlto vedė jus ar bent su jumis ėmė gyventi.Vadinasi, jis bent iš dalies savo bambagyslę pabandė nukirsti. Juk nemiega jis su savo mama, ar ne?Padėkokite jam už tai. Ir, pavyzdžiui, paprašykite pagalbos –kad jis paskirtų jums laiko ir pasirūpintų, kad jūs ir toliau tikėtumėte, jog esate jam svarbiausias žmogus. O jei jis nesutiks –pasakykite, kad jūsų niekas kitas neįtikins, jog esate patraukli moteris, išskyrus jį. Na ir gal išskyrus… Ir tiek. Tegul jis pats pagalvoja, išskyrus ką. Tokios spėlionės kartais vyrą veikiastipriau, nei mamos pyragai…
Olegas Lapinas