Pagalvojau, kad štai grįšiu namo ir į mane įsikibs pora vaikučių, ir jiems taip pat reikia duoti, o po to padirbėti dar truputį ir dar milijonas kažkokių smulkmenų. Ir čia kaip ringe – vos atsipeikėji nuo trečiojo raundo, o prieš akis ne atokvėpis, o ketvirtasis raundas.

Ir šioje vietoje paprastai komentaruose atsiranda replikų, maždaug “gyvenimu reikia mėgautis” ir “kokio velnio susikūrei tokį gyvenimą”, ir “dėl ko visa tai”, “taip galima save nuvaryti”.
Tai štai, nereikia.

Kada man būna nuovargio pikas, aš labai aiškiai jaučiu vieną dalyką.
Mes nuolatos lyginamės savo šventyklomis.

Mes ieškome tos tylios palaimos ir nusiraminimo, kuriuos vieni iš mūsų patiria cerkvėje, kiti – mylimojo glėbyje, treti – gamtos prieglobstyje, kažkurie tai patiria per meną. To vidinės šviesos pojūčio, kuris užpildo, suteikia energijos, padeda gyventi, turėti viltį, atsikelti po pralaimėjimų, tikėti ir įsimylėti…

Pabandome vieną šventyklą ir giliai tikime, kad mes tai radome, kad ji būtent ten, ta energija, būtent veganizme ir meditacijoje arba būtent patriarchate ir maldoje arba dar kur nors. Ir kviečiame visus į savo šventyklą, ir atkalbinėjame nuo kitų šventyklų. O jie, na kaip jie nesupranta, kad “gyvenimu reikia mėgautis” ir “dėl ko visa tai”.

Šią energiją skirtinguose dalykuose randame todėl, kad ten jos nėra.

Ši jėga, energijos šaltinis, meilė gyvenimui – ji mūsų viduje.

Todėl aš nesu prisirišusi prie religijų ir praktikų. Man nereikia ieškoti meilės gyvenimui atsisėdus lotoso poza tekant saulei. Aš ją jau turiu, tą meilę, metro, tarp trečiojo ir ketvirtojo raundo, visada.

Olga Nečajeva

Vertė Dalia Lapinienė