Pagal šią idėją vaikas yra tėvų traumuojamas ir atsakomybę už suaugusio problemas neša tėvai. Jei psichoterapeutai šią idėją paneigia, klientas skuba pasitaisyti. Jis murma: „žinau, aš pats dėl visko kaltas“. Tokiu būdu jis numato, jog psichoterapeutas turi omenyje priešingą dalyką: atseit, kalti ne tėvai, o tu pats! Tačiau jei psichoterapeutas paneigia ir šį įsitikinimą, klientui belieka stebėtis: tad kas tuomet kaltas? Ir jo atmintyje iškyla kitokie, kur kas labiau guodžiantys, nors ir migloti paaiškinimai: kaltos kažkokios trečios jėgos, tarkime, Saulės aktyvumas, mėnulio fazė, Zodiako ženklas, sugadinta karma, prakeikimas ir „nužiūrėjimas“. Kaip iš tiesų žiūri psichoterapeutai į tėvų vaidmenį mūsų problemoms atsirasti?

Dauguma psichoterapeutų sako, kad mūsų problemoms atsirasti iš tiesų svarbūs ankstyvi santykiai su tėvais. Tačiau „svarbūs“ nereiškia „kalti“. Kaltės jausmas psichologine prasme – tai išgyvenimas, o ne objektyvi priežastis. Kaltė juridine prasme – tai atsakomybė už veiksmą. Kaltė religine prasme – nuodėme, nuėjimas į šoną nuo monoteistinio dievo nurodymų.  Psichoterapeutai sako kitaip: „svarbūs yra santykiai su tėvais“. Ir turi omenyje „vaikiškas fantazijas apie tėvus“ ir tik antra eile – realius tėvus. Ką tai reiškia?

Tai reiškia, kad žmogus nuolat vystosi nuo fantazijų iki tikrovės. Ir tas vystymasis prasideda realiais santykiais su tėvais. Tik tėvai nėra „skulptoriai“, o vaikas nėra gipsas ar granitas. Tiesiog šių santykių sūkuryje vyksta sąveika. Vieni veikia kitus į abi puses. Štai pavyzdys: du broliai. Aktyvus ir smalsus berniukas daugiau kiša nosį į įvairius reikalus, daugiau eksperimentuoja ir daugiau gauna iš tėvų pastabų. Kartais juo žavisi, kartais jį baudžia. Dėmesio jis gauna pakankamai. Jis bando pabėgti nuo perdėto dėmesio – tėvų kontrolės – ir anksti atsiskiria. Ramus ir tylus jo brolis gauna mažiau pastabų ir bausmių, o jo pasisiekimai laikomi savaime suprantamais. Jis gauna mažiau dėmesio – ir pagyrimų, ir pastabų, nes kontroliuoti jo nereikia. Jis neskuba atsikirti nuo tėvų, nes niekas jam netrukdo gyventi tyliai ir ramiai. Kas čia dėl ko kaltas? Niekas dėl nieko. Tiesiog du vaikai, augantys vienoje šeimoje, skirtingai sąveikauja su tais pačiais tėvais. Kaip matote, čia netinka nei idėja apie „blogų“ tėvų sukeltas traumas, nei idėja apie vaikų kaltę.

Dabar pažiūrėkime į atsiskyrimo procesą. Išvažiuoti mokytis į kitą miestą – tai geografinis atsiskirimas. O kas yra psichologinis atsiskirimas nuo tėvų? Jis reiškia „išsilaisvinimą iš fantazijų“.

Štai berniukas tampa vyru. Tai reiškia, kad jam reikia išmokti palaikyti seksualinius santykius su kita lytimi. O ką reiškia „palaikyti santykius“? Tai reiškia, kad jis turi išmokti jaustis vyru šalia moters ir su ta moterimi sugebėti mylėtis. O tam jis turi jausti vyrišką tapatybę, t.y. būti vyru tarp vyrų. Tačiau tai tik pirmas žingsnis. Be to, „būti vyru“ reiškia, kad jis turi jaustis atsakingas už pasekmes: t.y. už vaikus ir santykius su moterimi. Todėl jam reikia išmokti matyti moteryje ne tik „angelišką būtybę“ ar „,gyvą masturbatorių“, bet ir panašų į save žmogų. Tuomet jis gali laikyti save subrendusiu ilgalaikiams santykiams. Kaip šią brandą  įtakoja jo santykiai su tėvais?

Jei  darželiniame amžiuje berniukas buvo tampriau susijęs su motina, nei su tėvu, tėvas jam lieka pakankamai tolimas, kiek pavydus ir kritiškas varžovas – tai ne tikrovė, o fantazija apie tėvą. Todėl į vyrų pasaulį toks berniukas žiūri su šiokiu tokiu nerimu. Mama jam artimesnė. Jis moka suvilioti moteris, tačiau dažniausiai nesąmoningai suskaldo jas į dvi dalis: „šventas mergeles Marijas“ ir „kekšes“. Tai vėl ne tikrovė, o fantazija apie moteris. Būdamas suaugęs jis sako žmonai „tu puiki mama ir žmona, tačiau manęs netrauki“. Jis myli žmoną dvasiškai, bet jį traukia „kekšės“ ir pornografija. Kodėl jis taip daro?

Todėl, kad jo santykiuose su mama nebuvo galimas seksualumas – tai būtų kraujomaiša! Mama turėjo likti „aukščiau už seksą“ ir dabar šį „šventą, tyrą“ idealizuotą moters įvaizdį jis perkelia į „angelišką“ moterį, kurią įsimyli. O „dulkintis“ galima su labai „žemiška“, juslinga ir paprasta mergina. Tokia į žmonas aiškiai netinka. Pasąmonėje taip pat išlieka „kritiškas ir smerkiantis“ tėvas – varžovas, todėl vaikinas jaučiasi nesaugiai tarp bendraamžių, jie jam yra tik varžovai, bet ne draugai. Taigi, tokio jauno vyro uždavinys – atsiskirti ir nuo baudžiančio bei pavydaus tėvo vaizdo, esančio pasąmonėje ir nuo suskaldyto moters vaizdo. Ir tam jam reikia pereiti iš moterų į vyrų stovyklą, kurios simbolis – tėvas. Ar tai reiškia, kad jis turi geografiškai atsikirti nuo savo tėvo ir pamiršti jį? Atvirkščiai! Juk tuomet tėvas taip ir liktų jam „kritiškas ir pavydus varžovas“. Kaip tik jam verta suartėti su savo tėvu, susipažinti su juo iš arčiau, susidraugauti su juo – štai kas gali išblaškyti šią pasąmonėje sukurtą pabaisą! Ne atsitiktinai suaugę pacientai jaučia didelį palengvėjimą ir pasijunta vyriškesni, kai aplanko realius savo tėčius ir nuoširdžiai su jais pasišneka. Taigi, psichoterapinė strategija – „išsilaisvinti nuo pasąmonėje slypinčios fantazijos apie  baudžiantį tėvą ir suartėti su realiu tėvu ir realiais vyrais“.

O kas atsitinka mergaitėms joms besivystant?

Jei būdama maža mergaitė jautėsi artimesnė tėvui, o ne motinai, motina lieka tolima, pavydi ir kritiška varžovė. Ir tai – fantazija apie motiną ir moteris. Tėvas dažniausiai myli ją tol, kol ji maža, tačiau ima šalintis, kai ji tampa paaugle su visais lytinio brendimo atributais. Mergaitė tai skausmingai išgyvena: vadinasi, jei aš tampu seksuali, manęs mylėti negalima? Dabar jos pasąmonėje atsiranda suskaldytas vyrų įvaizdis – fantazija: su savo mylimu vyru ji drovisi ir bijo būti seksualia, nes tuomet (kaip moko ją patirtis su tėvu) jos nebemylės. Užtat ji turi fantazuoti apie seksą su kitais ar turėti santykius su meilužiu „tik seksui“, kur nebus meilės. Pasąmoningą kritiškos ir baudžiančios motinos – varžovės vaizdą ji perkelia į kitas moteris. Kritiška mama tampa viso moteriško pasaulio simboliu ir darbe „man lengviau kalbėtis su vyrais, o moterys mane atbaido savo tuščiomis kalbomis“. Jai sunku jausti jose ne varžoves, o drauges! Ji bevielija kreiptis pagalbos į vyrus – psichoterapeutus. Ar reikia jai tolti nuo savo mamos? Atvirkščiai. Supratusi savo realią mamą, suartėjusi su ja, o taip pat išmokusi draugauti su kitomis moterimis, ji išlaisvėja nuo šio komplekso. Taigi, psichoterapeuto strategija: „išsilaisvinti nuo fantazijos apie kritišką mamą – varžovę ir susidraugauti su realia mama ir realiomis moterimis“– kur kas efektyvesnė, nei mamos kaltinimai.

Taigi, psichoterapija – nes kas kita, o palydos. Mus palydi ten, kur mes galime jaustis savimi. Ir kur fantazijų apie „suskaldytus“ tėvus vietą užima tikrovė – spalvinga ir įvairi.

Olegas Lapinas