Tu gal to ir neprisimeni, tačiau gimęs mokėjai ir pykti, ir verkti, ir džiaugtis. Tiesiog jei jau gimei ir skaitai šį laišką, tad gimei gyvas. O visi gyviai juda ir išorėje, ir savo viduje. Išorinis judėjimas visiems matomas, o vidinis – tik tiek, kiek atsiliepia išorei. Štai tu neleidi kačiukui valgyti ir jis gailiai sumiaukė. O štai iš tavo šuns kitas šuo bando atimti kaulą ir tavasis grėsmingai suurzgė. Taip ir tu, jei jau gyvai kažką mylėjai, prie kažko prisirišdavai, tad ir bandydavai arba kniaukti arba urgzti. O tiksliau – žmogiškai rėkti, spardytis ir mosuoti rankytėmis.

Darydavai tu tai tol, kol neišmokai pastebėti, kaip į tai reaguoja tavo artimiausi žmonės, ypač mama. Juk tu nuo jos priklausei, ji tave maitindavo, migdydavo, šnekindavo. Todėl tu įdėmiai stebėdavai jos veido išraiškas, elgesį ir netgi kaip keičiasi jos rankų prisilietimai. Siedavai tai su savo riksmais, spardimu ir rankų judesiais. Atradai, į kokius tavo veiksmus ji susiraukia, į kokius – nusišypso. Ir štai į pirmųjų metų pabaigą tu išmokai, kad tavo mama turi stebuklingus, nors ir labai nemalonius būdus reaguoti į tai, ką tu vėliau pavadinsi pykčiu.

Pirmas būdas buvo toks. Mama susiraukdavo arba iškreipdavo burną ir sakydavo: „Fui, kaip ne gėda!“ Dar ji sakydavo: “Tai ko dabar rėki? A? Negražu rėkti” Ir dar: “O ką žmonės pasakys? Kas čia dabar toks negeras vaikas?”. Arba dar baisiau: “Tuoj tam dėdei su maišu atiduosiu, jei rėksi!“ Žinoma, rėkdavai tu ne šiaip sau, o dėl to, apie ką mamai pasakyti nemokėdavai: tau skaudėjo galvą, košė buvo šlykštaus skonio, tavo rūbeliai kvėpėjo šlykščiais skalbimo milteliais, o mamos dėmesį tuo metu atimdavo nemaloni saldžiu balsu kalbanti teta. Tavo pyktis kildavo ne iš proto, o buvo natūrali atmetimo, protesto reakcija: “Man tai nepatinka!” Bet mamai nepatikdavo, ir jei ji žinotų, kas tau nepatinka, ji gal ir nepyktų. Bet gaudavosi štai kas: tu išmokdavai, kad tokiu metu nepatinki jai tu pats! Taip, toks mažas, bejėgis, nuo jos meilės priklausomas, ir nepatinki vieninteliam žmogui, kuris tave saugo! O jei ji dar tave suvalgytų? Ne, apie tai net pagalvoti baisu. Ir tu, jau išmokęs suvokti, kad be mamos yra dar kitų žmonių, baugiai užsičiaupdavai. Nes mamos balsas ir išraiška nieko gero nežadėjo. Tokiu būdu tavo pyktį dabar ėmė lydėti du nemalonūs jausmai – gėda ir baimė. Pakankamai nemalonūs, kad tu greitai išmoktumei – geriau nutilti.

Antras būdas atsirado tada, kai tu jau beveik ėjai į mokyklą. Dabar tu jau tvirtai žinodavai, kas yra gėda. Tavęs laukė dar vienas atradimas – kaltės jausmas. Tam mama, o taip pat sesuo, brolis, tėtis ir kai kurie vaikai išmokė tave reaguoti į kitas frazes. Štai tokias: “Ar tu pagalvojai, kaip dabar aš jaučiuosi? Ar tau ne motais, kad man dėl tavo rėkimų skauda galvą?“ Ir dar: “Mama pavargusi, tėtis po darbo, gal gali nerėkti?“ Ir dar su sarkazmu: “Mažas broliukas miega, o tu jį savo riksmais pažadinai! Kas dabar jį migdys, gal tu?“, „Na, ir ką gi tu dabar pridarei? Kas visą tai tvarkys?“ Brr… Ir kas liūdniausia, jei tu bandydavai viską, ką pridirbai, sutvarkyti pats, tau sakydavo: “Ne, tu nemoki, aš pati sutvarkysiu!” Tavo išpirkos iš tavęs nepriimdavo ir tu likdavai kaltas. Tai reiškia – išmokai nekęsti savęs. O gal net nusibausti, kad išpirktumei kaltę: susidaužydavai rankytę ar kojytę, apsiplikydavai karštu vandeniu. Tada tave imdavo gailėti ir atleisdavo. Galų gale tu išmokai elgtis taip, kad kaltė kuo rečiau kiltų. Tu tapai „gera mergaite“ ar „geru berniuku“ ir dėl visa ko dar ėmei rūpintis suaugusiais. Kad jau su garantija nebūtumei kaltas. Tu noriai tapai mamai tėčio pavaduotoju, o jei kaltės grėsme kildavo iš tėčio – mamos pavaduotoja jam. Tu juos ramindavai ir guosdavai.

O ką tu išmokai daryti su tuo, kas tau nepatinka? Gėdos, baimės ir kaltės grėsmės nepaliko tau labai daug išeičių. Tu išmokai fiziologinių triukų. Jei normali gyva būtybė pykdama išplečia savo energiją iš centro į kūno periferiją, tu išmokai elgtis atvirkščiai. Kilus nepasitenkinimui tu išmokai susispausti į vidų, įtempti diafragmą, sutraukti gerklę ir dėl visa ko įtraukti galvą į pečius. O balsą palikti neutralų ar net mandagiai meilų. Taip pat tu išmokai draugiškai šypsotis, nekelti balso ir viską spręsti racionaliu būdu. Tu nemoki pasakyti „ne“, dėl to tave vertina darbe ir tu daug pasiekei. Tave domina pozityvi psichologija, nes ji neleidžia tau likti nepatenkintu. Juk kiekvieną perpus tuščią stiklinę galima traktuoti kaip perpus pilną!

Tu labai pozityvus žmogus. Tačiau nelabai gyvas, lyg būtumei lėlė su mandagia nupiešta šypsena. Tau skauda kepenis, maudžia stuburą ir yra virškinimo problemų. Tu blogai miegi. Bet ak, tai vis dėl to didelio darbo krūvio!

Dabar tu neturi jausmų. Vakarėliai nepadeda. Kur tavo vaikiškas spontaniškumas, džiaugsmas, gyvenimo pilnatvė? Bet juk tu šaldei juos – savo vidinį vaiką – daug metų. Kad nebūtų gėda ir nesijaustumei kaltas.

Dabar tu išaugai ir to nebepastebi. Tačiau, jei tavęs paprašytų parėkauti ir padaužyti kumščiais pagalvę, tu atrastumei, kad rėkti nemoki. Vietoj to tu bejėgiškai cyptumei ar imtumei juoktis pats iš savęs. Dar tu gali pastebėti, kad nepatenkintas tu plačiai šypsaisi. O verkti nenori, nes “tai neprotinga“. To mokai ir vaikus, kai jie ima rėkti ar muštis vieni su kitais, iš tavo lūpų pasigirsta automatinės frazės: „Kas gi taip daro? Ką žmonės pasakys? Pagalvok, kaip tai atrodo kitiems! Pagalvok, ką padarei ne taip ir nuspręsk, kaip padaryti geriau“ – taip tu nesąmoningai apeliuoji į gėdos jausmą. Ir dar: “Ar tu pagalvojai, kaip aš jaučiuosi? Ar tau nerūpi, kad mama pavargusi?“ – taip tu apeliuoji į kaltės jausmą. Tu girdėjai, kad jausmus reikšti sveika. Tačiau tau pačiai nei keiktis, nei pykti neišeina, užtat tu nesupranti, kodėl vaikai tavęs kartais ima nekęsti. Ir dar – kartu su pykčiu iš tavo gyvenimo kažkur pasišalino seksualinė aistra. Tau reikia, kad tavo sutuoktinis būtų seksualesnis už tave. O jam atrodo, kad tu vengi sekso.

Na ir ką dabar tau daryti? Mokytis keiktis ir muštis? Prisigerti ir trumpam išprotėti? Tu to neleidi sau, nes labai kontroliuoji save ir kitus.

Ne, pirmiausiai tau reikia prieiti prie to, kad vidinis šaltis tai tavo užspaustas, užšalęs vaikas viduje. Jis nori būti spontaniškas ir yra pažeidžiamas. Ir būti pažeidžiamam – geras žodis. Skausmas, pyktis, liūdesys, baimė, džiaugsmas – tu visa tai jauti. Tik tu ilgainiui patikėjai, kad „ašaromis ir riksmais reikalo nesutaisysi“ ir kad „gėda būtų suskystėti ir tapti emociškai nestabiliu žmogumi“. Todėl tau reikia sąlygų, kur tu galėtumei pabūti mažu vaikeliu, padūkti, parėkauti, pašokti. Ir kad visiems aplinkui būtų tas pats. Ir tu būtumei vienas iš daugelio, kurie sąmoningai nutarė atgaivinti savo gyvybingumą.

Tada, kai tu tai suprasi, tu atrasi žmones, kurie eina tuo keliu. Jie visai arti tavęs. Jie tokie, kaip tu… Ir neklausk, kur juos rasti. Kai norėsi, surasi.

Olegas Lapinas