„Tik be emocijų!“– sušunka šiuolaikinis žmogus, tikintis, kad svarbiausia – tai ramybė, optimizmas ir stabilumas. Ir iš šio tikėjimo seka:

• Liūdna neturi būti, tam yra antidepresantai;
• Baisu neturi būti, tam yra raminamieji;
• Nemigos neturi būti, tam yra migdomieji;
• Energijos stygiaus neturi būti, tam yra psichostimuliatoriai;
• Nerimo dėl ateities netūri būti, tam yra pozityvus mąstymas;
• Santuokos problemų neturi būti, tam yra šeimos konsultacijos;
• Ir tau neturi nesisekti, nes tam yra koučeriai!

Nenuostabu, kad pirmiausiai jausmai suvokiami kaip kažkas, ką reiktų valdyti. Ir didelis šių laikų baubas – bipolinis nuotaikos sutrikimas. T.y., kai jausmai labai aiškiai svyruoja. Bet pamirškime šiuos laikus. Prisiminkime, kas yra emocijos.

Emocijas mes suvokiame ne visuomet. Kai kurie žmonės emocijų nesupranta visai, juos vadina „aleksitimikais“ („aleksitimija“ – verčiant iš lotynų kalbos reiškia „neturiu žodžių jausmui pavadinti“). Tokie žmonės turi didelę riziką sirgti psichosomatiniais susirgimais – opalige, aukštu kraujo spaudimu, kolitu, nežinomos kilmės skausmais. Jie atrodo neemocingi, labai racionalūs, nors jautriai reaguoja į nemalonias situacijas bei nusivylimus, bet reaguoja ne jausmais, o savo kūnu. Suvokiantys savo jausmus žmonės dažniausiai pavadina tai, ką jaučia, o kūniški pojūčiai, lydintys emocijas, jiems būna silpnesni.

Ypač aiškiai emocijos pastebimos vaikams. Tačiau tam tikru laipsniu jos lydi mus visą gyvenimą. Jas išduoda mūsų veidas, kūno poza, fiziologiniai pokyčiai. Sugebėjimas savo emocijas suvokti, atpažinti ir išreikšti žodžiais vadinasi „emociniu intelektu“ arba „emocine kompetencija“. Pastaruoju metu ši kompetencija papildyta nauju įgūdžiu – sugebėjimu iš galimų emocijų išsirinkti, sukelti sau ir tinkamai panaudoti būtent tą emociją, kuri mums labiausiai reikalinga. Tai gali skambėti kaip falšas ar vaidyba, tačiau  tokie psichologai, kaip Lesli Cameron-Bandler, siūlo visą eilę NLP (neurolingvistinio programavimo) metodų, kaip keičiant įvairius parametrus pereiti iš vienos emocinės būsenos į kitą. Šie parametrai – emocijos tempas, ją palaikantis požiūris į situaciją, valdomas jausmo intensyvumas, galvojimas apie dabartį, praeitį ar ateitį ir t.t. – iš tiesų iki tam tikro laipsnio pasiduoda sąmoningai kontrolei.

Humanistiniai psichologai, atvirkščiai, akcentuoja, kad emocijomis neverta manipuliuoti. Bet kurias emocijas svarbu tiesiog suprasti ir priimti, tai yra leisti joms būti. Humanistinėje psichologijoje bei į kūną orientuotoje psichoterapijoje išskiriamos „paviršinės“ ir „giliosios“ emocijos. Gilioms emocijoms atgaivinti dažnai prireikia įvairių technikų – gilaus kvėpavimo, specialaus terapeuto darbo atpalaiduojant giliuosius kūno raumenis. Čia teigiamai akcentuojama emocinė iškrova – katarsis. Žinoma, nepaverčiant jo sau ir kitiems pavojingais veiksmais.

Labai naudinga žiūrėti į emocijas tiesiog kaip į žmogaus gyvybingumą ir spalvingumą. Suprantant, kad daugeliu atveju žmogus negali nejausti. Todėl neverta sakyti jam „neliūdėk“ ar „nebijok“. Kur kas labiau palaiko žmones frazės: „tau iš tiesų liūdna“ arba „taip, tu bijai“.

Amerikiečių psichologas K. Izard išskyrė dvylika pagrindinių emocijų:

• Susidomėjimą;
• Džiaugsmą;
• Nustebimą;
• Meilę;
• Liūdesį;
• Pyktį;
• Pasišlykštėjimą;
• Panieką;
• Baimę;
• Gėdą;
• Sumišimą;
• Kaltę.

Įdomu, kad pastaruoju metu medikai peržiūrėjo posakį „stresas kenkia sveikatai“. Paaiškėjo, kad daug kas priklauso ne nuo streso, o nuo to, kaip mes tą stresą vertiname. Viename tyrime žmonės turėjo galimybę stebėti, kaip sportuojant ant treniruoklio keičiasi jų širdies plakimo dažnis. Prietaisai fiksavo jų kraujagyslių būseną. Vieniems žmonėms buvo pasakyta, kad padažnėjęs pulsas rodo silpnesnę širdį bei grėsmę sveikatai. Kitiems – kad tai labai geras širdies prisitaikymo mechanizmas. Pirmosios grupės žmonių kraujagyslės buvo susiaurėjusios ir sustorėjusios, kas iš tiesų ilgainiui sukelia spazmus ir širdies – kraujagyslių ligas. Antrosios grupės tiriamųjų kraujagyslės atrodė priešingai – jos net išsiplėtė! Tai patvirtino, jog ne pats stresas – sportinė apkrova – o jos įvertinimas nulėmė, kaip organizmas reaguoja į šią apkrovą. Galbūt, dėl to žmonės, kuriems gydytojai uždraudė pykti, nes tai neva „kenkia širdžiai“, iš tiesų gali supykę pajusti širdies skausmą. O tie, kuriems buvo rekomenduota „su pykčiu išlieti savo emocijas“ gal pajusti sveikatos pagerėjimą.

Pastaruoju metu psichologai išskiria naują emocijų rūšį – „skolintas“ arba „atspindėtas“ emocijas. Už jas atsako taip vadinami smegenų „veidrodiniai neuronai“. Jų dėka mes sugebame žaibiškai įvertinti kito žmogaus emocinę būseną ir pasijusti taip, kaip jis. Šis reiškinys psichologams žinomas seniai ir vadinasi „identifikacija“, arba „susitapatinimu“ su kitu žmogumi , jei mes jaučiame šį jausmą kaip savo. Taip mes jaučiame realų skausmą būdami kartu su artimu žmogumi, kuriam skauda. Kartais šalia žmogaus mes jaučiame liūdesį ar pyktį, nors pagrindo tam neturime. Jei mes nejaučiame šio jausmo, tačiau jį atpažįstame ir pajuntame viduje apgailestavimą ir supratimą, šis reiškinys vadinasi „empatija“ arba „atjauta“. Jei empatija yra reiškinys teigiamas, tai identifikacija dažniausiai reiškinys nepageidaujamas. Suvokti, kad tai identifikacija, arba „svetimos emocijos“ galima, jei būnant šalia šio žmogaus paklaustumėte jo: „jaučiu šalia tavęs pyktį – ar jis mano, ar tavo?“ Kai žmogus pasako: „taip, aš tikrai pykstu“, mūsų „skolinta“ emocija turėtų išnykti. Tuomet mes jau galime pajusti atjautą kitam žmogui, juk jis prisiėmė atsakomybę už savo emociją ir jos neneigia.

Na štai. Emocijoms bent sukūrėme „lentynėlę“. O tai visai jų nebeliks naudojant efektyvią kontrolę. Ačiū dar tiems, kurie savo „bipoliniais sutrikimais“ neleidžia mums jų pamiršti.

Olegas Lapinas