Žinoma, mes galime atleisti jam kai kuriuos dalykus, laikydami juos mielomis nesąmonėmis ar juokingomis silpnybėmis. Tačiau tik tuo atveju, jei mums šie dalykai nieko nereiškia. Kartais tas nereikšmingumas yra abipusis ir žiūrint iš šono mums netgi gali pasirodyti, kad jis suvienija sutuoktinius labiau, nei dalykai reikšmingi. Jiems gera kartu ne tik dėl to, kad abu dievina tą patį, bet dėl to, jog abu ignoruoja tą patį! Tarkime, yra šeimų, kur abu visiškai nesureikšmina tvarkos. Jūs pažįstate tokias poras: užėjus pas juos į namus jums ima atrodyti, kad tai kažkoks Rytų turgus po teroristinio išpuolio. Viskas suvelta ant grindų ir baldų, tačiau abu sutuoktiniai susikabinę sėdi šiame jovale ir lyg niekur nieko žiūri televizorių, kol po daiktus laipioja katinas ir jų mažamečiai vaikai. Žinoma, jums atėjus jie gali sumurmėti: „čia pas mus tokia betvarkė“, tačiau atrodo, jiems tai nelabai rūpi. Nerūpi abiem vienodai, dėl to abu dėl to nekonfliktuoja.

O štai šeima, kur  nėra sureikšminamas mandagumas. Vyras gali riebiai nusikeikti žmonai girdint, o žmonai – ne motais. Sulaukusi savo eilės prie stalo ji nusikeikia dar riebiau! Ir tai nieko nešokiruoja, tiesiog tokia čia bendravimo norma.

Kaip jūs manote, kas daugiau konfliktuoja – geriantis sutuoktinis ir jo negerianti antra pusė, ar du geriantys žmonės? Aišku, iš šono du įnykę į alkoholį sutuoktiniai neatrodo estetiškai, ypač jei jau ėmė degraduoti. Tačiau vienas kitam jie visiškai tinka ir dėl gėrimo pretenzijų neturi.

Visais šiais atvejai nereikia galvoti apie idiliją. Visos išvardintos poros gali iki užkimimo ir iki muštynių konfliktuoti dėl kitų dalykų – tų, kur jų įsitikinimai ir sugebėjimai skiriasi: dėl neištikimybės, išlaidavimo, šykštumo, polinkio nuolat delsti, perdėto ar sumažinto seksualumo, vaikų auklėjimo ir pan. Lengva suprasti, kodėl. Tokie konfliktai kyla tuo atveju, jei vienas iš sutuoktinių iš savęs to reikalauja, daug metų to laikosi, tiki, kad tai labai svarbu, o kitas to nesilaiko. Vienas yra ištikimas, kita pusė – ne; vienas įsitikinęs, kad pinigai skirti malonumams įsigyti, kitas – kad juos reikia kaupti ateičiai; vienas vertina greitus sprendimus, kitas – apgalvotus. Ir pagaliau vienam labai reikia reguliaraus sekso vakarais, o kitam – tik kai yra gera nuotaika, tinkamas pasiruošimas ir dar kitu paros metu.

Konfliktai kyla ne dėl nuomonių, ne dėl įpročių. Jie kyla iš reikalavimų. O reikalavimai skiriasi nuo nuomonių taip pat, kaip ant granito iškaltos raidės skiriasi nuo užrašo kreida. Nuomonę galima pakeisti ir mes dažniausiai esame lankstūs keisdami ją. O įsitikinimui pakeisti reikia tiek pat pastangų, kiek perdaryti ant paminklo iškaltą užrašą. Todėl susidūrę su kitokiu sutuoktinio įsitikinimu mes dažniausiai nekeičiame savo įsitikinimo, o einame, mūsų akimis, ekonomiškesniu keliu – nepastebime skirtumų arba bandome įtikinti sutuoktinį pasikeisti.

Ko negalima reikalauti iš sutuoktinio?

Negalima reikalauti pakeisti tai, kuo jis yra įsitikinęs. O jei vis dėlto jo elgesys mums darosi nepakenčiamas? Jei konfliktai kartojasi ir kartojasi?

Tai reiškia, kad mūsų ir jo įsitikinimai kažkokiu klausimu yra sunkiai suderinami. Ir jei mes šaukiame: „tad kodėl tu tiesiog negali… juk tai taip paprasta!“ – mums vertėtų sustoti ir paklausti savęs: ar sutiktumėme mes mainais už jo pakeistą įsitikinimą pakeisti savo?

Tarkime, jūs esate fanatiška švaros mėgėja. Nėra jūsų namuose nei vieno neišplauto indo, nėra nei vienos dėmelės ant patalinės, kilimų, baldų apmušalų ir palangių. Ir jus labai erzina, kad jūsų antra pusė visiškai to nepaiso, versdama jus nuolat vaikščioti jam iš paskos su kempinėle  ir viską valyti, šluostyti bei trinti. Ir jums atrodo, kad tai labai paprasta: „išsimk plaukus iš vonios skylės po prausimosi; išsipylė kava ant grindų – pavalyk su kempine ir viskas, negi tai sunku?“ – nesuvaldydama suirzimo šaukiate jūs.

Panašu, kad sutuoktinis laikosi kitokio įsitikinimo: tarkime, kad valyti viską reikia tik kartą į mėnesį, kai prisikaupia nešvarumai. Arba kad svarbesnis dalykas už švarą yra mandagus, be suirzimo gaidelės balse, bendravimas. Jis netoleruoja jūsų pakelto balso: „juk aš tau šimtą kartų sakiau, kad nepakenčiu, kai moteris pyksta!”

Tad paklauskite savęs: gerai, jis gali pakeisi savo įsitikinimą ir darys taip, kaip jūs. Tačiau atsitiks tai tik mainais į tai, kad jūs… Ir pridėkite: visuomet kalbėsite bejausmiu tonu, o gal imsitės mylėtis tik per užpakalį; metus valgysite tik su kita ranka; miegosite tik ant kilimo be čiužinio – įrašykite bet ką, ko jūs niekada nedarote. Jei jūsų viduje atsiranda: „ne… bet kodėl turėčiau?“ – turėkite omenyje, kad jūsų pasipriešinimo jausmas viduje yra analogiškas tokiam pat jausmui jūsų sutuoktinio viduje, kai jis bando įsivaizduoti, jog darys dalykus taip, kaip jūs prašote.  Ne, iš principo viskas yra įmanoma, tačiau šitaip pasitelkdama vaizduotę pajuskite, kokia to kaina… ir dar yra stipresnis palyginimas.

Jei jau jūs ruošiatės keisti ne nuomonę, ne klaidingą poelgį, bet visą žmogaus įsitikinimą, turėkite omenyje, kad kėsinatės į šventą dalyką. Jam jo įsitikinimai – tokie pat šventi ir neliečiami, kiek jums – jūsų tėvų ar senelių kapas. Ar leistumėte jūs kam nors, įskaitant ir sutuoktinį, laisva valia perdarinėti užrašus ant jūsų protėvių antkapio? Ar įsivaizduojate jūs, su kokiu jausmu jūs žiūrėtumėte į tai, jei jis taip elgtųsi ne todėl, kad jūs paprašėte, o todėl, kad jam taip atrodo gražiau?

Įsitikinimai keičiami. Bet keičiami tais retais atvejais, kuomet PATS ŽMOGUS KETINA TAI PADARYTI. Ir dar retesniais atvejais, kai jis prašo jūsų pagalbos. Bet absoliuti dauguma žmonių to neprašo. Jie tuokiasi ne tam. Jie ieško santuokoje kitko: dažniausiai – meilės, tai yra pakantaus ir dėmesingo elgesio, kuomet tave laiko vienu iš geresnių šio pasaulio gyventojų atstovų. Ne pačiu geriausiu, žinoma, bet vienu iš geresnių – puikiai suprantant, kad tokiais mes atrodome ne visiems. O tiems, kurie mus myli. Myli savo galimybių rėmuose ir ne viskam pritardami, tačiau puikiai suprasdami, kad šventųjų mūsų tarpe nėra.

Olegas Lapinas