Tačiau visais šiais atvejai tu tikėjai, kad pasaulyje egzistuoja griežta tvarka: iš pradžių reikia mylimą žmogų sutikti, po to “pamatyti, kad jis ne toks”, tikėtis, kad jis pasikeis, tada nusivilti ir išsiskirti. Ir kita griežta tvarka – išsiskyrus pagalvoti: “gal aš kažką darau ne taip” ir tuomet save graužti periodiškai prisiekinėjant “ pasikeisti”, “nekartoti senų klaidų” ir “pasimokyti”. Visais atvejais tavo širdis būdavo tiek sudužusi, kad tu griebdavaisi alkoholio, cigaretės ar tablečių. Ir prablaivėjusi tu pamatydavai tokią pat išeitį, kokią šiuo metu vis dažniau siūlo įvairios serviso ir remonto tarnybos: “remontuoti nesiimsime, siūlome pakeisti seną detalę nauja”. Vis rečiau kažkas remontuoja automobilį ar muzikos prietaisą ir vis dažniau keičia seną nauju. Taigi, išsiskyrimo ir nusivylimo skausmo sužeistos širdies remontuoti tu nemoki, o pripažįsti tik tris vaistus: “pakeisti vieną kitu”, “pakeisti jo būdą” arba “pakeisti save”.

Pakeisti žmogų – dalykas įprastas, tačiau ilgainiui varginantis. Žinoma, tu taip pat pastebėjai, kad skirtingai nuo sugedusio automobilio ar muziko grotuvo, mes neturime labai daug naujų detalių kito žmogaus ar savęs pakeitimui. Dažniausiai tai reiškia ardymą, o gyvas žmogus ardymui nepasiduoda ir apskritai prievartos nemėgsta. Netgi kai tu naudoji senus, laiko patikrintus metodus. Tarkime, tu bandai keisti savo mylimą pagal Pavlovo teoriją:

Už numestas nešvarias kojines aprėkiu;

Už atneštas gėles pabučiuoju.

Netgi tada anksčiau ar vėliau mylimasis pajunta spaudimą ir kažkur pabėga – ir nuo tavo riksmų, ir nuo tavo bučinių.

Jeigu tu jautiesi nusivylusi savimi, tai bandai pakeisti save:

Atsikratai nereikalingo svorio;

Keli savo nuotaiką antidepresantais;

Rezultate atsitinka taip, kad vaikinas pasako: “anksčiau tu su savo apvalumais man labiau patikai”;

O antidepresantai tiesiog pamažina tavo prislėgtumą, bet džiaugsmo neatneša.

Todėl sudužusiai širdžiai suklijuoti tokios procedūros, kurios prasideda žodžiu “pakeisti” pasirodo per daug neveiksmingos. Žmogus – jis, matai, yra būtybė vientisa, ir keisti jo konstrukciją – reiškia kėsintis į Dievo sukurtą planą. Kėsintis gali, bet už tai reikia kažkuo sumokėti. O dažniausiai mes tiesiog priešinamės bandymams mus pakeisti ir tiems, kurie tai bando daryti, išvystome vidinę opoziciją. Kas yra vidinė opozicija, tu puikiai žinai. Prisimink savo savijautą mokykloje prieš pamoką, kurią veda griežta mokytoja. O juk ji tau gero norėjo! Tačiau vaikystėje nenueiti į tokią pamoką atrodė protingiausia išeitis, tiesa? Neskubėk atsisveikinti su vaikiškais sprendimais. Kai tu vaikystėje nežinojai, jog galima kažką keisti, tu susitvarkydavai su savo sielos žaizdomis savaip.

Grįžkime prie meilės. Kodėl eilinį kartą sudužus tavo širdžiai tau nepasielgus taip, kaip tu elgdavaisi vaikystėje? Štai tu išsiskyrei su žmogumi, kurį mylėjai. Tau būna labai pikta, kaip jis tai padarė – tave apgavęs, su tavo gera drauge, nieko nepranešęs. Štai ir leisk sau vaikiškai supykti. Kaip – nesirūpink. Prisimink, kad nuo seno mūsų emocijoms vadovavo įvairios dvasios ir dievai bei deivės – leisk sau pajausti didžiulę pykčio jėgą. Tarsi įniršio dievybė tave imtų globoti. Nieko nedaužyk ir negriauk, nesmurtauk nei liežuviu, nei rankomis – tai išbarsto pyktį. Tiesiog išeik kur nors į lauką ir leisk , kad tave neštų pykčio banga. Kvėpuok kuo giliau, sukaupusi savo dėmesį į krūtinėje augantį pyktį. Deivė žinos, kur tave nunešti. Tik nepriminėk įprastinių sprendimų (išgersiu, parūkysiu, paplepėsiu). Pasitikėk aukščiausiomis jėgomis.

Po kiek laiko tu pajusi nerimą. Rask nuošalią vietą. Tave gniaužia šaltas pojūtis pilve, tu drebi. Tau norisi pasislėpti nuo vienatvės, apmaudo ir savigraužos, todėl tu nerimauji. Atsiduok tam nerimui, tegul tave neša baimė, tu gali susiriesti, susisukti į kamuoliuką… Drebėk ir giliai kvėpuok. Pastauk. Siaubo dvasia žino, ką daro. Tu aprimsti. Tik nebandyk padėti sau tradicine tablete, brendžiu, cigarete ar autogenine treniruote. Tau nereikia nieko keisti. Prisimink, kad tu – visuma!

Po kiek laiko tu pastebėsi, kad baimė atslūgo. Ir akyse pasirodė ašaros. Jos verčia tave kukčioti, tau norisi verkti. Dabar tau reikia užsidaryti ir paverkti. Kvėpuok giliai ir iš tavo gerklės pasipils nuoskaudos pilni priekaištai. Leisk jiems pasireikšti. Dabar tave valdo sielvarto dvasia ir tu gali pradėti graudžiai verkti. Po kiek laiko tu aprimsti. Tau šilta ir gera. Tavo širdis gerokai suremontuota. Padėkok sau pačiai.

Beje, jei tu noris pamatyti visą šį procesą, aš patarčiau tau pažiūrėti seną rusų komediją “Meilė ir balandžiai”. Ten yra toks epizodas, kai pagrindinės herojės vyras susideda su kita moterimi , o po to grįžta namo. Pažiūrėk, kaip pasitinka jį žmona ir tu mane suprasi. Matai, Rusijos kaimuose nebūna psichoterapeutų, o gydytis kažkaip reikia. Ir nemanyk, kad ten vienintelis vaistas – alkoholis. Tai – tik narkozė, o mes kalbame apie visą gydymą.

Taigi, patikėk, kad ir savo širdį tu gali pagydyti be vaistų ir be alkoholio. Tavo dvasia – “spiritus” – yra pakankamai galinga. Kaip sakydavo Karlas Jungas paklaustas apie alkoholizmo gydymą: “spiritus contra spiritum” – “dvasia prieš alkoholį”. O kad tu turi dvasią ir kad tavo širdžiai reikia vaistų – aš neabejoju.

Olegas Lapinas