Net jei labai tau kažkas savyje nepatinka: nosis ne tokia, ūgis nevykęs, emocijos per daug nestabilios ar, atvirkščiai, nulis emocijų… Su tuo, kad nuo išvaizdos savo nepabėgsi, gali pasiginčyti bet koks kosmetologas ar plastinis chirurgas. O kad nuo savo būdo bruožų gali pabėgti, žino dauguma psichoterapeutų. Maža to – savo būdo bruožus mes nuolatos slepiame. Ir ne tik savo sielos gelmėse, pasąmonėje. Mes slepiame juos artimiausiuose žmonėse, sutuoktiniuose ir vaikuose!

Taip, taip. Mes sugebame dalį savo sielos, tarkime, agresyvumą ar seksualumą, atskelti nuo savo sielos ir „suprojektuoti“ į mums artimo žmogaus sielą. Ką reiškia „suprojektuoti“? Įsivaizduokime, kad mūsų akyse yra kino aparatas – projektorius, kuris tarsi kino filmą iš juostelės „suprojektuoja“ vaizdą į baltą ekraną. Todėl kine mes matome ne kino juostą, o vaizdą ekrane. Maždaug taip mūsų psichika sugeba „suprojektuoti“ tai, kas mus nepriimtina, į kitus žmones. Ir mes pradedame matyti tuos savo bruožus ne savyje, o kitame žmoguje. Tokiu būdu mes atsikratome nemalonaus jausmo, kuris kiltų, jei mes paliktumėme šį savo bruožą mūsų sąmonės šviesoje.

Taigi, jei mes matome savo sutuoktinyje perdėtą agresyvumą („tu mane savo žvilgsniu  nužudyti nori!“), visai gali būti, kad tai mūsų pačių agresyvumas, „suprojektuotas“ į mūsų sutuoktinį. Tokiu būdu patys sau mes atrodome nekalti angeliukai, o sutuoktinis – žiaurus persekiotojas.

Tačiau, kaip čia patikrinsi? Kur projekcija, o kur tikrasis sutuoktinio elgesys ?

Viskas yra kur kas gudriau. Kitas žmogus tampa ne tik „ekranu“ mūsų projekcijai, bet ir „konteineriu“ mūsų jausmui. Mes ne tik sugebame „suprojektuoti“ į sutuoktinį savo nepageidaujamą savybę. Mes pasiekiame kur kas gilesnio efekto – sutuoktinis iš tiesų „pasiima“ jį taip, kad ima jį jausti, kaip savo, t.y. susitapatina, arba „identifikuokuojasi“ su tuo, ką mes į jį „įdėjome“. Jūs, tikriausiai, ne kartą pastebdavote, kad šalia artimų žmonių su skaudančia galvą jums patiems ima skaudėti galvą? Taip gali būti dėl to, kad jūs tapatinatės, t.y. identifikuojatės, tarkime, su galvos skausmu. Tačiau šiuo atveju tas, kuriam skauda galvą, nebūtinai turi norėti atsikratyti savo skausmo per jus, juk jausti skausmą nėra gėda. O ar pastebėdavote, kad šalia kai kurių žmonių jums ne iš šio, ne iš to kyla pyktis? Jausti pyktį kai kuriems žmonėms gėda, todėl jie „suprojektuoja“ jį į jus, jų pyktį jūs pasiimate į save, ir susitapatinate su juo. Dabar situacija štai kokia: jis savo pykčio nebejaučia, o jūs jaučiate. Įdomu, kad jei tikrasis pykčio šaltinis „pasiima“ jį atgal, jūs nustojate jį jausti! Šį reiškinį pirmiausiai pastebėjo psichoterapeutai ir pavadino jį „projekcinė identifikacija“. Procesas šis nesąmoningas, tačiau labai greitas ir aiškiai juntamas. Žinoma, kai psichoterapeutas šalia paciento ima jausti kažkokį nepagrįstą jausmą (agresiją, nuobodulį, seksualinį geismą) galima pasakyti, kad tai ne jo kliento, o paties psichoterapeuto  jausmas. Tačiau tai galima patikrinti. Psichoterapeutas sako: „jaučiu pyktį – ar jis mano, ar jūsų?“ Ir jei pacientas sako: „taip, prisipažįstu, aš iš tiesų pykstu“ – psichoterapeutas staiga atsikrato šio jausmo. Bet gal tai būna tik psichoterapijoje?

Pasirodo, projekcinė identifikacija ne tik nėra retas reiškinys, bet netgi plačiai paplitęs santuokose ir šeimose. Maža to, visai gali būti, kad mes renkamės sau į partnerius būtent tuos žmonės, kuriuose galime „paslėpti“ sau nepriimtinus bruožus. O jie, savo ruožtu, sugeba paslėpti mumyse savo! Taigi, mūsų sutuoktiniai – tai mūsų jausmų „konteineriai“, o mes – jų. Jie sutuoktinų neužtenka, šią funkciją atlieka vaikai. Vaikas, tarkime, gali reikši pyktį, kurio nereiškia mama tėčiui. Jis gali reikšti stiprią meilę, kurios neleidžia sau jausti tėtis mamai. Vaikai „susitapatina“ su jausmais, kuriuos į juos „suprojektuoja“ tėvai.

O kaip mes pasinaudojame vienas kitu rinkdamiesi partnerius?

Štai moteris, kuri labai bijo savo aktyvumo. Ji augo pas despotišką aktyvią motiną, šalia kurios ji galėjo būti tik pasyvi ir paklusni. Ką jai daryti su savo aktyvumu, jei jis jai kelią baimę ir kaltę? Ji gali jį „suprojektuoti“ į vyrą ir vyras, pats to nesuvokdamas, tapatinasi su jos aktyvumu. Jis tampa vis labiau ir labiau aktyvus, nes prie savo aktyvumo prideda žmonos aktyvumą, kurį, kaip konteineryje, nešioja savo sieloje. O štai į žmoną jis suprojektavo tai, ko gėdijasi savyje – drovumą, nepasitikėjimą, baimes. Ji susitapatina su jais, ir šalia vyro jaučiasi drovi, gėdijasi viešumo, bijo dėmesio. Gaunasi, kad abu naudoja vienas kitą lyg konteinerius“. Žinoma, išoriškai abu gali piktintis vienas kitu. Vyras gali priekaištauti žmonai: „ko tu tokia pasyvi ir baili, eitumei į visuomenę!“ Jis net neįtaria, kad žmona sąžiningai nešioja savo sieloje jo paties bailumą! O žmoną piktina vyro nuolatinis „buvimas ne namuose“ ir „gastrolės“. Ji nesuvokia, kad vyras nešioja jos pačios sielos dalis… Žinoma, projekcinei identifikacijai tinka ne kiekvienas partneris. Abu pasirenka vienas kitą taip, kad būtų patogu „paslėpti“ kitame nepageidaujamas savo sielos dalis. Ir, žinoma, abiems sunku išsiskirti vienam su kitu – juk tuomet kitas išneštų tavo sielos dalį!

Taigi, ką daryti, jei, tarkime, jūsų šeimoje visi, išskyrus jus, turi problemų? Sutuoktinis turi priklausomybę nuo kokios nors medžiagos, vaikas reiškia nesuprantamą pyktį ir įniršį, kitas vaikas kažkodėl praleidinėja mokyklą? Žinoma, gali būti, kad kiekvienas pats atsako už savo problemas. Tačiau ne pro šalį pasikrinti, ar nedemonstruoja šeimos nariai tų bruožų, kurių jūs nepriimate savyje? Galbūt, sutuoktinis nešioja jūsų slaptą polinkį į priklausomybes, vienas vaikas išrėkia „už jus“ jūsų pyktį, kurio bijote, o kitas vaikas realizuoja jūsų slaptus paaugliškus troškimus – maištą, kurio kažkada nedrįsote sukelti? Tuomet būkite sąžininga ir „pasiimkite“ visa tai į savo sielą. Kurį laiką bus neramu. Vėliau priprasite, o šeimos nariai stebuklingu būdu pasveiks!

Ar mes tapatinamės tik su neigiamais jausmais ir bruožais? Anaiptol. Įsimylėjėliai, mylintys tėvai ir vaikai „išprojektuoja“ ir „susitapatina“ su vienas kito rūpesčiu, švelnumu, susižavėjimu. Meilė, susižavėjimas, gerumas – visa tai mes noriai projektuojame į savo artimuosius ir su tuo jie lengvai susitapatina. Tuo ir buvo pagrįstas genialaus Deilo Karnegio metodas: norite, kad žmonės jus mėgtų ir gerbtų? Imkite mėgti ir gerbti juos pačius!

Olegas Lapinas