Bijoti ko nors – reiškia nepasitikėti savimi susitikus su tuo, ko bijai. Maži ir nepatyrę būdami mes daug ko bijome: bitės, griaustinio, tamsos. Tačiau augdami ir įgydami patirties bijome vis mažiau. Ta prasme galima išdidžiai tarti: tu- bijai, o aš nebebijau. Drąsa padeda nebijoti.

Su panika yra visai kitaip, ji užeina pati, žmogui visai jos nelaukiant. Pasiruošti jai nėra kaip, o užplūdus kyla tik vienas noras – išsigelbėti. Ir tam, kad tu išsigelbėtum, tu padarysi bet ką. Drąsa čia nieko dėta. Vienas iš mano pacientų, kenčiantis nuo panikos, buvo karo zonoje buvęs karininkas, nebijojęs kulkų. Deja, pasikartojantis panikos priepuolis, nors ir atneša patirties, tačiau siaubo nesumažina. Atvirkščiai, atsiranda baimė- baimė pakartotinai patirti tokį priepuolį. Iš tos baimės mes imame vengti vietų ir situacijų, kur panika gali užeiti – atvirų ir uždarų erdvių, viešojo transporto, supermarketų, bijome likti vieni.

Panikos priepuolio metu dažniausiai įvyksta taip vadinama “vegetacinė krizė”: dreba raumenys, gerklę užspaudžia gumulas, trūksta oro, plaka širdis, pila prakaitas, darosi silpna, staiga atsiranda mirties baimė. Tai labai baisus priepuolis – geriau jau tegul jums skauda dantį. Nors ir skamba nerimtai “vegetacinė distonija” ar “vegetacinė krizė”. Beje, žmonėms su panikos priepuoliais būtent taip gydytojai anksčiau ir aiškindavo: “Nieko baisaus, jums vegetacinė krizė.” Atvažiuodavo greitoji pagalba, suleisdavo žmogui relaniumo ir išvažiuodavo.

Šiais laikais gydytojai, gydantys vaistais, dažniausiai išrašo klonazepamo ar Xanax’o priepuoliui sušvelninti, o pastoviam vartojimui siūlo gerti antidepresantą, pav., Sertraliną ar Fevariną.

Antidepresantai kai kam padeda. Tačiau jie nėra pagrindinis vaistas panikos priepuoliams gydyti ir dėl jų kai kuriems žmonėms būna nemalonių pašalinių reiškinių, pvz.: auga svoris ir silpnėja lytinis potraukis. O dėl klonazepamo ir Xanax’o dažniausiai būna šioks toks “girtumo” jausmas ir apsnūdimas. Kas nėra gerai dirbant ir vairuojant.

Todėl kai kurie žmonės pasiryžta susitvarkyti su panikos priepuoliais be vaistų arba su jų minimumu. Jie ateina pas psichoterapeutą ir prašo išlaisvinti juos iš šio baisaus sutrikimo.

Psichoterapeutai nežada žmogui, kad išlaisvins juos iš panikos priepuolių, tačiau psichoterapija padeda juos retinti, deda pagrindą priepuolių nebijoti ir tvarkytis su jais be vaistų. Kaip visuomet, psichoterapija reikalauja, kad jūs su gydytoju bendradarbiautumėte. Kiek jūs į tą bendradarbiavimą įdėsite, tiek šansų turite atsikratyti panikos.

Primas uždavinys – išmokti nebijoti paties priepuolio. Tam reikia įsitikinti, kad jūs galite jį ištverti ir tikrai liksite gyvi.

• Tam, kad panikos priepuolį ištvertumėme, žiūrėkite į jį kaip į labai stiprią jūros bangą. Pamenate, kaip jūs mokė elgtis bangose: įkvėpkite oro, nerkite į bangą, sulaikykite kvėpavimą ir jei vis dar esate po vandeniu, lėtai iškvėpkite. Labai baisu, kai banga tave užpila, tačiau atsiduokite jai ir ji išmes jus į saugų krantą. Taip ir su panikos priepuoliu: giliai ir lėtai, kuo lėčiau, tuo geriau, iškvėpkite orą, kol priepuolis tęsiasi. Galite ratu glostyti viršugalvį, pilvą. Galite rėkti ar dainuoti, riaumoti ar keiktis.
• Pasibaigus priepuoliui nepulkite ieškoti baisių ligų, o tiesiog su pasididžiavimu pasakykite sau: “na šitas priepuolis tai buvo geras!”
• Rytdienai nusiteikite patirti ne mažiau kaip tris tokius pat, ar net stipresnius priepuolius. Pasakykite sau, kad už kiekvieną patirtą priepuolį jūs kompensacijai save apdovanosite brangia dovanėle.

Antras uždavinys – pakeisti pagrindą, kuriame atsiranda panikos priepuolių. Tai ne tas pats, kaip pakeisti vyrą, darbą ar aplinką. Prisiminkime: priepuoliai atsiranda visai ne dėl “pergyvenimų” ar dėl netinkamos aplinkos. Jų pagrindas – susilpnėjusi psichologinė gynyba ir tam tikras vidinio balanso sutrikimas. Šį balansą palaiko keturios susijusios tarpusavyje psichinės savybės:

• Priklausomybė ir nepriklausomybė nuo žmonių;
• Vidinio agresyvumo laipsnis;
• Aukštas ar žemas savęs vertinimas;
• Pasitraukimas nuo žmonių ar buvimas su jais.

Visi keturi komponentai palaiko vienas kitą – nesvarbu, ar visi būna žemame, ar aukštame lygyje. Kai pusiausvyra tarp jų sutrinka, o psichologinė gynyba susilpnėja, smegenys kelia aliarmo reakciją, kurią palaiko jūsų kūnas. Tai – nerimo ir vegetacinės reakcijos vienovė. Štai jums ir priepuolis. Skamba paprastai. Tačiau atstatomasis darbas gali būti ilgas.

Atstatant pusiausvyrą kai kam tinka greiti būdai, kaip pvz. – EFT (Emotional Freedom Therapy) ir kitos technikos. Ilgoje terapijoje didinat jūsų nepriklausomybę, išryškinant, o po to mažinant vidinį agresyvumą, augant savęs vertinimui ir gerėjant kontaktams su žmonėmis, aliarmo prireikia vis mažiau. Ir jūs neturite tuo tikėti. Tiesiog darykite žingsnelius – tūkstančio mylių kelias, sakydavo kinai, prasideda mažu žingsniu.

Olegas Lapinas