Mano problema yra tokia, kad gyvenu su mergina jau 2 metai ir prieš pusantros savaites ji pareiškė, jog atšalo jausmai, ji manęs nebemyli. Aš po jos pasakymo pradėjau jai pirkti gėles ir kitaip lepinti. Nes aš ją labai myliu. Nenoriu jos prarasti ir noriu, kad ji taptų mūsų bendrų vaikučių mama. Aš be jos negaliu nė sekundės. Kai mes bandėm kalbėtis, ji man pasakė, kad reikia pagyventi atskirai ir, jei ji manęs pasiilgs, tada viskas gerai, o jei ne, tai reiškia, kad skiriamės ir nelemta mums būti kartu. Ką aš galiu padaryti, kad taip neįvyktų? AŠ JĄ LABAI MYLIU.  Ir tai sakau jai į dieną po kelis kartus bet ji… tyli. Per tuos 2 metus buvo ir pykčių, bet viskas išsispręsdavo savaime, o dabar…

Mes kol kas gyvename po vienu stogu nuomotame bute, aš labai kenčiu ir tiesiog nebežinau, ką daryti. Buvo kilę minčių apie savižudybę. Ir tikiuosi kad nebekils tokios mintys.

PRAŠAU PADEKIT MAN! Man 25m., o jai 23m.

Sveiki,

Jūs tikrai kenčiate, jums labai skaudu. Ir kančiose gimsta vyras.

Sprendžiant iš jūsų laiško, jūs tikrai merginą mylite. O mergina į jūsų meilę neatsako. Taigi, išeina, kad jūsų meilės jausmas neturi savyje jėgos uždegti abipusę meilę. Ir taip yra todėl, kad jūsų meilė kol kas tėra prašanti ir maldaujanti. O jūsų merginą, matyt, uždegtų meilė dovanojanti, dosni.

Kas tai yra?

Kai jūsų mergina sako, jog nebemyli ir išeina, ji tikrina jūsų meilę. Ir eina tikrinti kitų vyrų meilę. Matote, merginų meilė neužsidega taip automatiškai, kaip vaikinų. Dažniausiai jos ilgai vaikinus testuoja ir, jei atranda juose dosnią ir mylinčią širdį, tai jas uždega. Jūs pasakysite, kad esate labai dosnus. Įrodymai tokie: “Aš po jos pasakymo pradėjau jai pirkti gėles ir kitaip lepinti“. Ir jums atrodo, kad tai įrodo jūsų dosnumą? Man atrodo, visiems aišku, kad jūs tiesiog bijote ją prarasti, ir iš tos baimės pasidarėte labai dosnus.

O kaip pasielgtų tikrai labai dosnus savo širdimi vyras? Jis pasakytų: „Na, ką gi, eik“. Suprantate, jis kaip vergų šeimininkas imtų ir paleistų savo širdies vergę į laisvę. Nes nebijotų likti vienas, pasitikėdamas ir savimi, ir merginomis.

Kas tuomet atsitiktų?

O atsitiktų štai kas: mergina pavaikščiotų – pavaikščiotų , o po to suprastų: “Be reikalo aš jį palikau, nes kito tokio dosnaus ir pasitikinčio vyro nebuvau radusi niekur kitur”. Ir tuomet ji grįžtų pas jus.

Jei atsitinka priešingai: jūs maldaujate, prašote, vos ne savižudybe grasinate, vadinasi, nenorite jos paleisti.

O jei jūs jos paleisti nenorite, ir netgi galvojate dėl jos nusižudyti, reiškia nesijaučiate dosnus, o jaučiatės labai nuo jos priklausomas. Rodote jai, kad jūsų pasitikėjimui savimi palaikyti, jūsų ateičiai ir laimei žūtbūt reikia jos, o savęs paties jums neužtenka. Faktiškai jūs rodote, kad esate jos vergas. Jūs tarsi sakote: „Aš be tavęs neišgyvensiu“. Ir ji gali jums „nusileisti“, „pasigailėti“ jūsų ir pasilikti jus sau. Tada jūs būsite laimingas, taip? O štai ji tuomet – ne. Nes koks įdomumas turėti vergą?

Štai ir pagalvokite, kaip jums iš vergo patapti vyru.

Nesupraskite šio pasiūlymo kaip kritikos. Iš tiesų jūsų amžiaus jauni vyrai retai kada yra tiek subrendę, kad galėtų dovanoti savo meilėms laisvę. Dažnai jie visokias sąlygas stato, grasina, maldauja, spaudžia. Tačiau merginos juos palieka. Ir kantriai testuoja kitus vaikinus.

Tokia jau moterų instinktyvi, tūkstantmečiais patikrinta strategija – rinktis geriausią.

O kas yra, jų akimis, geriausias?

Žinoma, tas, kurį ta moteris „užveda“, uždega. Kai moteris jaučia, jog vyras jos nori, ji pati „užsiveda“. Bet ne visais atvejais. Vaikinas turi atitikti jos skonį, jos troškimus. Tačiau jis turi turėti svarbiausią savybę: atlaikyti jos testus, nuotaikų svyravimus, impulsyvumą (t.y. netikėtus nepaaiškinamus veiksmus). Moters sieloje dažnai keičiasi „orai“ ir tai yra visai normalu. O artimo vyro paskirtis – išmokti atlaikyti visus tuos „uraganus“, „atšalimus“, „potvynius“ ir „sausras“. Vyras, kuris visą tai atlaiko, tampa moteriai „tinkamu vyru“.

Kodėl ne tiek daug yra tokių dvidešimties – trisdešimties metų vyrų tarpe?

Tokiu vyru vyras tampa ypatingai geromis sąlygomis, kai jį nuo mažens palaiko tėvas, o motina yra mylinti, bet nepririšanti. Tuomet toks berniukas anksti išmoksta, kad yra normalus, vyriškas vyras ir jam nekyla noras žudytis dėl moters. Jis kantriai laukia savosios ir ji atsiranda.

Tačiau tokių gerų sąlygų pasitaiko nedažnai. Nemaža dalis vyrų auga be tėčio paramo, ir juos stipriai įtakoja motinos. Tuomet tokiam vyrui moteris – vienintelė parama, ir jis tiksisi savo mylimoje moteryje atrasti tokią „mamą“, kuri jų niekuomet nepaliktų. Ir pyksta, jei būna kitaip.

Jūsų atvejų pirmi du metai su mergina buvo aistros, o taip pat ir patikrinimo metai. Pripažinkite: testo iki galo jūs neatlaikėte. Užtat įgijote patirties ir dabar galite prisiminti, jos esate sumanytas, kaip vyras, tik reikia jums tokiu tapti. Automatiškai taip atsitinka retai. Iš tiesų jums, kaip ir nemažai daliai vyrų, reikia pabūti ne moterų, o vyrų draugijoje, galbūt, net atnaujinti ryšius su tėvu. Ir pasimokyti vyriškumo, tai yra, gebėjimo būti laisvu savo siela.

Manau, kad moterys lengvai pajunta šią vyriškos sielos savybę. Tikriausiai, jums teko girdėti tokį posakį: “Kuo mažiau moterį mes mylime, tuo lengviau mes jai patinkame“?

Šis posakis šiek tiek pasenęs, nes atsirado XIX amžiuje. Šiuolaikinės merginos yra išrankesnės ir ieško mylinčio vaikino. Tačiau tiesos šiame posakyje yra, jei suprasi frazę „kuo mažiau mylime“ kitaip: „mylime vyriškai, t.y. per daug neprisirišdami“. O įmanoma tai tik tuomet, jai esame pakankamai dosnūs ir pasakome: “Jei jau tau reikia laisvės, jei jau tu norsi paieškoti meilės, tai prašau – eik“.

Tuomet jūs parodote savo sielos stiprybę – laisvę ir vyriškumą. Ir jūsų reitingas auga. Žinoma, jis auga per jūsų kančias. Jūs labai kenčiate ir šiose kančiose gimsta naujas žmogus – toks, kokiu jūs buvote sumanytas. Leiskite šiam procesui vykti.

Sėkmės.

Olegas Lapinas