Toliau kalbėsime apie moteris, nors ir vyrų situacija būna analogiška, tik ne visi vyrai tuo prisipažįsta.

Taigi, jums jo nebereikia. Kodėl? Nereikalingais mes dažniausiai laikome tuos žmones, kurie nebeatlieka mūsų gyvenime savo paskirties. O paskirtis ši susideda iš tokių dalykų:

Jis turi mane mylėti, rodyti man, kokia aš nuostabi ir nepakartojama;

Jis turi būti man atsvara, paspirtis ir mūrinė siena- mano pagalbininkas, gelbėtojas ir globėjas;

Jis turi būti mano psichologinė kopija, mano bendramintis, mano draugas ir priminti man, kas aš pasaulyje ne viena;

Jis turi būti mano globos, dėmesio ir rūpesčio objektas.

Ir kada vyras nebeatlieka šių kilnių misijų? Štai, tarkime, vyriškis, kuris iš pradžių moterimi buvo susižavėjęs, vis jai gražius žodžius sakydavo, neva ji – dvasingumo angelas, vis ją iškeldavo, vis po kojomis dovanas mėtydavo. Ir štai jis vieną dieną šitaip nebedaro: kitą susirado ar tiesiog pavargo. Ne, jis dar su moteriške susitinka, tačiau jau nebėra toks stebuklingas veidrodis. Pasakė jai porą karčių žodžių: ne, tu nesi nuostabioji princesė, o esi tiesiog dailaus veido miesčionė. Ir moteris užsigauna bei ima galvoti: o kam jis man reikalingas?

Antras pavyzdys: nelabai daug uždirbanti moteris turi draugą, kuris iš pradžių ją sužavėjo savo džipu, dideliu atlyginimu ir sugebėjimu paguosti sunkiu momentu. Dievaži, ji ne dėl apskaičiavimo su juo, nes iš tikrųjų pilna susižavėjimo emocijų. Taigi, ne protas ją valdo, o emocijos. Viltis, kad su juo ji sutvarkys savo gyvenimą – tai svarbiausia emocija. Ir štai paaiškėja, kad džipas yra jo brolio, atlyginimas visas išeis skoloms, o guodžia jis ne tik ją, bet ir savo buvusią žmoną. Moteriškė juo nusvyla – jos atrama lūžta.

Arba štai jauna ir idealistiška studentė susiranda sau sielos draugą. Kalbasi ji su juo nesustodama valandų valandomis. Atrodo, savo atspindį rado – tokie jie panašūs. Tačiau vieną dieną paaiškėja, kad jis labai kritiškai žiūri į jos šeimą ir, vadinasi, į ją pačią. Laiko ją kitos klasės atstove. O pats yra ištikimas savo klasei. Štai tuomet merginai būna smūgis.

O paskutinis variantas ypač įdomus. Moteris globoja jauną nevykusį vaikiną. Tai jis girtas, tai blaivus, bet pinigų neturi. Tai jį kita mergina metė. Tai jis pats mokslus metė. Tai viskas iš karto.

Moteris juo rūpinasi iš visų jėgų. Pinigų duoda, pastogę, paguodžia ir net miega su juo. Tik štai po truputį vaikinas atsistoja ant kojų. Darbą susiranda, gerti meta. Ir moteriškės globa ima jį erzinti. Ima ji jam priminti mamytę. Moteris vietoj padėkos žodžių girdi tik suirzusį toną. Ji įskaudinta ir suvokia, kad jos „vaikelis“ paaugo. Ir ką jai daryti?

Visai šiais atvejai žmogus nebeatlieka tos misijos, kurią mes savo gyvenime jam paskyrėme. Atrodo, reikia imti ir išsiskirti su juo. Pasakyti jam: “ačiū už viską, ką davei man gero. Atleisk, jei kas buvo ne taip”. Lengva pasakyti. Kokios kliūtys stovi šiame išsiskyrimo kelyje?

Man baisu likti vienai;

Man liko vilčių, kad jis vis dar taps tokiu, kokio man reikia;

Aš niekada nemokėjau išsiskirti;

Bijau apsigauti: o gal jis nebenori išeiti, o aš jį išvarysiu…

Aišku, jūs pasakysite: aš jau jam šimtą kartų sakiau išeiti, bet ji vis vien manęs nepalieka. Jūs gudraujate. Jūs pasakėte jam taip, kad jis pajuto, jog ir jums nelabai norisi jį palikti. Jūs paliekate jam dureles atgal, ir žmonės tai labai gerai jaučia. Taigi, prisipažinkite: net ir supratusi, kad žmogus nebereikalingas, kelią išsiskirti užstoja jūsų baimė.

O kas yra baimė? Tai – emocija. Tarp mūsų paplitę du įsitikinimai:

Emocijas galima nugalėti valia;

Emocijų neįmanoma nugalėti.

Valia nugalėti savo baimę ir ištarti atsisveikinimo žodžius žmonės moka šitaip: įsitempia, sulaiko krūtinėje kylančias ašaras bei riksmą ir pro sukąstus dantis taria: “išeik”. Nemokančios nugalėti savo emocijų moterys apsiverkia ir suklykia: “išeik!”. Tačiau tuoj pat ima raudoti ir šaukti: „grįžk atgal, kur tu eini!“. Vienos moterys šaukia čia pat, koridoriuje, o kitos – per telefoną, kai vyras nuo namų nuėjo kokius tris šimtus metrų. Ištvermingesnės kenčia kelias dienas. Po to paskambina ar siunčia žinutę…

Taigi, kartais žmonės, nepaisant didvyriškų pastangų ištarti atsisveikinimo žodžius, nebeišlaiko ir bando iš baimės gražinti atgal nebetinkantį partnerį.

Ką daryti? Pirmas žingsnis: jei visas tavo sveikas protas sako, kad jis tau nebereikalingas – nusivilk iš tikrųjų. Visai atvejais būna tikrų ir netikrų nusivylimų. Netikras – „aš sielos gilumoje dar dedu į jį viltis“. Tikras – „ aš jau žinau, kad jis nesikeis“. Čia padeda toks pratimas: įsivaizduokite, kad jūs su juo gyvenate tris, keturis, penkis metus. Ir jis kasdien vis jus skaudina ir nuvilia. Kuo jūs pasiverčiate po šių metų? Kaip atrodo jūsų akys, figūra, kokia jūs atrodote draugėms, sau pačiai? Nepatinkate? Tačiau dabar nusivilti bus lengviau.

Antras žingsnis: atsisveikinkite nuoširdžiai. Tai reiškia – nemeluokite. Pasakykite tiesą: „man nėra didelis džiaugsmas skirtis, bijau vienatvės. Tačiau ir nebesitikiu iš tavęs to, ko man reikia… Tu tiesiog ne toks. Kada galėtum išeiti?“. Žinoma, jei jums pavyks išlaikyti tokį toną, ir gerklės neužspaus įniršis. Toks pasakymas neverčia jo nei gintis, nei teisintis. Jis apstulbs ir išeis.

Trečias žingsnis: išgedėkite praradimą. Galima tai daryti lėtai, o galima greitai. Lėtai – tai tiesiog leisti sau liūdėti, vaikščiojant gamtoje ir ryjant kylančias ašaras. O tos, kurios negali sau leisti ašarų, gali padėti sau išgedėti pagreitintu variantu. Ką tai reiškia? Reikalas tas, kad mūsų galvoje yra tam tikrų nematomų lentynėlių. Vienose mes laikome prisiminimus apie žmones, kurie mums šiuo metu nebeaktualūs. Tarkime, įsivaizduokite, kad aplinkui jūsų galvą kur nors yra padėti prisiminimai apie jūsų kaimynus iš seno vaikystės buto. Jie jums nebeįdomūs. Kurioje vietoje yra tie prisiminimai padėti? Dauguma žmonių sako: už mano galvos, į nugaros pusę. O kur yra mintys apie jums svarbų žmogų? Jūs pasakysite: priekyje, prieš pat mano veidą. Tiesa? Na, tarkime, yra taip. Tai dabar štai kas. Paimkite ir nukelkite šį svarbų žmogų ten, už nugaros, kur pas jus išsidėsto “nebeaktualūs seni pažįstami“.

Perkėlėt? Tuomet jūs staiga pajaučiate palengvėjimą. Ašaros džiūsta. Priekyje atsiranda laisva erdvė. Šis stebuklingas pratimas pavyksta ne visoms moterims. Kai kurios sako: „aš nenoriu kelti žmogaus į kitą lentynėlę. Man neišeina“. Jūs galite pasakyti dar nuoširdžiau: „aš nenoriu jo kelti“. Na ką gi – vadinasi, sau pačiai jūs dar su juo neišsiskyrėte. Tuomet skaitykite viską nuo pradžių.

Olegas Lapinas