Gyveno kartą berniukas. Jis norėjo pamaitinti visus alkstančius ir sušildyti visus sušalusius, o po to nesėkmingai vedė. Įsivaizduokite, ta bjaurybė norėjo, kad jis pirmiausiai pamaitintų ją ir jų bendrus vaikus, sušildytų jų bendrus namus ir uždirbtų pinigų bent jau drabužiams, o po to tik pasaulį gelbėtų. Na ir pasitaiko gi tokių egoistiškų bobų!
Gyveno kartą berniukas. Jis norėjo padaryti laimingas keletą moterų iš karto. Betgi pasiekė kažkodėl priešingo efekto.
Gyveno kartą mergaitė. Ji mylėjo palūžusius vyrus. Ypatingai tuos, kurie be kojų. Mergaitė lakstė paskui juos ir porino: „Aš prisiūsiu tau naujas kojytes. Ir tu vėl bėgiosi keleliu“. Būdavo, pasiveja kokį, prisiuva jam žaislinio meškiuko kojytes, o vyrukas vis vien nevaikšto. Tada ji nuplėšia jam kojytes ir bėga sekančiam prisiūti. Laimė, bėgti paskui juos nesudėtinga. Juk bekojai…
Gyveno kartą mergaitė. Ji buvo nebylė. Todėl visą laiką rašė eiles. O šioms eilėms visą laiką kažkas sukurdavo muziką. Išeina, kad ne tokia jau nebylė buvo ta mergaitė.
Gyveno kartą mergaitė. Ji norėjo gyvenime matyti vien tik gerus dalykus. Todėl pusę laiko jos gyvenime nieko nevykdavo.
Gyveno kartą mergaitė. Ji vaikščiojo tik vienu keliu į darbą ir iš darbo aukštai užvertusi apykaklę. O po to grauždavosi, kad negali nieko sutikti.
Gyveno kartą mergaitė. Vieną dieną jai atsirado utėlių. Kam nepasitaiko. Ir ne šiaip utėlės, o su mažytėmis glindomis, kurios maitinasi įsisiurbusios prie plaukų šaknų. Mergaitė nusprendė pasielgti sąmoningai ir pakalbėti su jomis žmogiškai. Vis dėlto gyvos būtybės! Juk jos turėtų pačios susiprasti, kad jai galvą niežti. Ir išeiti pačios! Utėlės žiūrėjo į ją su užuojauta, kai kurios netgi pritariamai linksėjo, bet niekur neišėjo. Tada mergaitė nuėjo pas psichologą ir grįžo iš ten su fraze „su manim taip negalima“. Utėlės sutiko, bet nepajudėjo iš vietos. Tada išradinga mergaitė perskaitė joms ištrauką iš mokslinio žurnalo apie sveiką galvos odą. Utėlės plojo net atsistojusios, bet iš savo vietos nesitraukė. Tada mergaitė nusispjovė, nusipirko vaistinėje šampūno su žibalu ir išnaikino jas visas velniop. Taip ir gyvena dabar su švaria galva, šampūnu ir kaltės jausmu. Juk tokiai galybei utėlių gyvenimą sugadino dėl savo nesąmoningumo!
Gyveno kartą mergaitė. Ji buvo labai liūdna, bet kažkodėl galvojo apie save, kad ji labai alkana.
Gyveno kartą mergaitė. Jos tėvai nežinojo, kaip su ja elgtis. Todėl elgdavosi su ja taip, kaip sugebėjo, o kai visai nebežinodavo, kaip elgtis, sakydavo jai „aš tave myliu“. Rezultatas buvo toks, kad mergaitė po to ilgą laiką galvojo, kad šeimoje bet kokia kiaulystė praeis su žodžiais „aš tave myliu“.
Gyveno kartą mergaitė. Ji turėjo daug draugų! Facebook’e…
Gyveno kartą berniukas. Jis jodinėjo ant žirgo, kovėsi su drakonais, po to gėrė su jais alų, uždirbinėjo milijonus, juos išleidinėjo, statė, pardavinėjo, griovė, vaikus augino, paveikslus tapė. Daug dalykų spėjo nuveikti. O po to mama pakvietė jį namo. Pavakarieniauti.
Gyveno kartą mergaitė. Ji visą gyvenimą norėjo dirbti su žmonėmis. O gyvenimo pabaigoje paaiškėjo, kad dirbti reikėjo su savimi.
Aglaja Datešidzė
Vertė Dalia Lapinienė