Mergina prieš pat vestuves atsisakanti tekėti… Kas ji? Nesubrendusi bailė, kuriai trūksta drąsos prisiimti atsakomybę už kitą asmenį? Vėjavaikė, bijanti prarasti seksualinę laisvę? Ar nuoširdi, sau ištikima, brandi asmenybė, nenorinti veidmainiauti?
Tam tikra proporcija – tai visos trys moterys vienoje. Ir esu įsitikinęs, ši proporcija su amžiumi keičiasi vis labiau krypdama link brandžios asmenybės. Galbūt jums ir atrodo, kad ji – „užkietėjusi senmergė“. Man atrodo kitaip. Tačiau sutikite – pabėgimas nuo altoriaus pabėgimui nelygus. Svarbu ne pats pabėgimo faktas, o kas bėga.
Žinoma, epochoje, kuomet gyvenimas „susimetus“ po truputį išstumia tradicinę, o ypač bažnytinę santuoką, visi šie variantai tiesiog nepasireiškia. Nebėra bėgančių nuo altoriaus nuotakų, nes nebelieka altoriaus ir nebelieka nuotakų. Žmonės kurį laiką susitikinėja, po to pagyvena kartu, kol neatsibosta ar rimtai nesusipyksta. O kai kas ir toliau gyvena sau, gyvena, vaiką pasigimdo, o paskui galbūt ir susituokia – dėl pavardės, dėl įrašo pase, dėl vaiko, dėl nuosavybės ir t.t. ir pan. Tarkime, kartu už nuomojamą butą lengviau mokėti. Ar paskolą gražinti.
Todėl pirmiausiai, susidūrę su nuotaka, kuri pabėgo iš savo vestuvių, pagerbkime šią nuotaką: jau tai, kad ji apsivilko vestuvinę suknelę, reiškia, jog ji priėjo prie ribos, už kurios prasideda santuoka. O galėjo nesivilkti, gyventi susimetus, arba tiesiog „susitikinėti“.
Tačiau pabėgo. Todėl pažiūrėkime į jos motyvus.
„Aš tiesiog išsigandau, nes viduje jaučiuosi maža išsigandusi mergaitė“ – toks būtų nuoširdus atsakymas. Tačiau infantilioji sielos dalis neleidžia net infantilumo savo pripažinti. Todėl kaltas būtinai turi būti kažkas kitas, pavyzdžiui, būsimas vyras:
- „jis kažkoks keistas“;
- „man su juo neįdomu“;
- „jis impotentas, nes aš jam vis sakydavau „ne“, o kaip pasakiau „taip“ – jam niekas nesigavo;
- Taip pat kaltais gali būti tėvai: „Tai tėvams reikia šios santuokos, o ne man“. Taigi, vaikiškas protestas prieš kažkieno valią ir sudaro šio pabėgimo esmę.
Beje, sutikimas tuoktis anaiptol ne visuomet rodo brandumą. Ir infantilumas gali pastūmėti merginą į santuoką, dažniausiai ankstyvą, „iš reikalo“ ir tėvų inspiruotą. Šiuo atveju mergina teka, nes „neturi kitos išeities“ – pastojo, ir viską organizuoja tėvai. Savęs suvokimas minimalus. Ji išteka. Tačiau infantilumo braižas lieka tas pats: dėl visko kaltas b?“.
Po keleto bendro gyvenimo metų paaiškėja, kad ji turi daug pretenzijų vyrui, kurio nemyli, bet be kurio gyventi negali. Ji depresuoja, serga ir nerimauja: „Su tavimi blogai, be tavęs irgi blogai“.
Tas pats, jei ji pabėga. Tokiame pabėgime daug ašarų, nevilties, savęs nemėgimo, depresijos. Kurių visų bendras vardiklis – pyktis. Pasaulis ne toks, koks turi būti – pykstu!
Taigi, atsakomybė, permetama kitiems plius nesusivokimas savyje, plius dažni pykčio protrūkiai rodo, kad Mažas Kaprizingas ir Išsigandęs vaikas sielos viduje pradėjo diktuoti savo sąlygas. Ką su juo daryti? Griežtai jį pasmerkti ir pasijausti kalta? Graužtis?
Ogi ne. Infantilumas anaiptol nereiškia blogumo. Išsigandusį vaiką mes kaip raminame? Mes jį palaikome ir padrąsiname. Tad ir šiuo atveju receptas susideda iš kelių žingsnių – penkerių „P“
- Pripažink: taip, aš iš tiesų išsigandau atsakomybės;
- Paleisk kaltę: atleidžiu sau savo bailumą;
- Prisimink išimtis: bet juk ne visuomet aš gyvenime išsigąsdavau?
- Padaryk žingsnį link to, ko bijojai: aš šiandien jam pirma paskambinau ir pasiūliau pasišnekėti;
- Pagirk save: aš drąsi!
Na, o kaip su kitais motyvais?
„Aš dar noriu laisvai pagyventi“. Kai taip kalba dvidešimtmetė, nevadinkime jos vėjavaikė. Tačiau jei taip kalba trisdešimties-keturiasdešimties metų moteriškė? Tuomet ji pati pavadina save vėjavaike.
Brandumas čia pasireiškia tuo, kad moteris aiškiai suformuluoja savo motyvus, neprimesdama jų kitiems. Ji ramiai pasako: „Žinau, kad esu vėjavaikė. Man dar norisi patirti meilės nuotykių. Aš supratau, kad šioje santuokoje ilgai neištversiu. Man norėsis kitų vyrų ir kam reikalingos tos tragedijos? Taip, iš pradžių aš pagalvojau, kad mes būsime graži pora. Tačiau dabar aš supratau, kad mane traukia ir kitas – mano buvęs vaikinas. Žinau, kad galbūt gailėsiuos dėl savo poelgio. Girdėjau apie senmerges ir vienatvę. Tačiau kol kas tekėti negaliu“.
Kaip matote, niekas čia nekaltinamas. Moteris suvokia savo vidinį paprastumą – norisi nuotykių, laisvės. Malonumas flirtuoti, koketuoti ir gundyti – štai kas yra vertinga ir svarbu. O vestuvės reikštų bereikalingą investiciją. Jos būtų pateisinamos nebent turint aiškų tikslą – padėtis, pinigai, tėvas nesantuokiniam vaikui, galimybės gyventi užsienyje ar patenkinti tėvų ambicijas. Tai – princo Čarlzo vedybos. Tai Anos Kareninos santuoka.
Formulė čia kitokia: atsakomybė plius susivokimas, minus dažni pykčio priepuoliai. Tačiau gali būti:
- Plius graužatis;
- Plius vienatvė senatvėje (ar senatvė vienatvėje?);
- Plius žalingi įpročiai (o ką dar daryti vakarais?).
Receptas čia – iš dviejų P:
-
- Paleisk meilužį, kuris atsibodo;
- Prisimink buvusius meilužius su dėkingumu.
„Aš iš principo nenoriu tekėti“. Ši moteris atsisako vedybų brandžiame amžiuje visiškai neketindama turėti daug meilės romanų. Ji nelaiko savęs vėjavaike ir jos pasirinkimas nesusijęs su seksu.
Ji neteka dėl to, kad jaučia kitokią savo paskirtį. Iš pradžių ją bando spausti sociumas. Spaudžia jis ją per vertinimus:
- Senmergė;
- Per daug riečianti nosį;
- Išdidi gražuolė;
- Pati nežino, ko jai reikia!
Ją spaudžia, o jai nė motais. Su ja ruošiasi tuoktis, o ji atsisako. Nes, sako, nenoriu gyventi gyvenimo, kuris nėra mano gyvenimas. Akcentas čia dedamas ant „mano”. Ant „mano“, kuris iš tiesų reiškia „mūsų visų“, t.y. misija.
Beje, tokių moterų atsiradimas – Vakarų civilizacijos, paskiepytos feminizmo judėjimo, bruožas.
Iš moters nebelaukiama virėjos, mamos ir meilužės vaidmens. Tai – tik galimybė, o ne prievolė. Todėl moteris šiuo atveju TURI TEISĘ atsisakyti santuokos, nes:
- Laukia neparašyta disertacija;
- Neužbaigtas romanas;
- Tenka daug keliauti su seminarais ir konferencijomis;
- Reikia vadovauti mano kolektyvui.
Asmeninis gyvenimas čia sąmoningai susiejamas su draugu (ar drauge). Gyventi pasidaro įdomu. Nors ir nėra lengva… Tačiau kas sakė, kad žmogus visuomet renkasi lengvumą? Ištekėti kiekviena gali, o tu pabandyk netekėti, kai gali !
Formulė: sąmoningumas plius atsakomybė, minus isterijos priepuoliai, minus graužatis.
Receptas – iš vieno P:
- Pasidžiauk – tu to nusipelnei!
Olegas Lapinas
