Kad bet kurią gyvenimo akimirką tu pati gali susidurti su bauginančia tiesa, kad toliau jums ne pakeliui… Bet kurie santykiai turi tiek pradžią, tiek ir pabaigą.

Kada surizikuoji atleisti pabalusius nuo įtampos pirštus, kurie gniaužė kontrolės vadžias.

… Tada nukrenti į pragarišką bedugnę, kur nebelieka įprastų atramų, sukurtų iš savųjų iliuzijų, kad aš galiu kontroliuoti Kitą. Ir atsiranda aiškumas, kad garantijų nebus. Niekada. Tiek jis, tiek ir aš galime remtis tik dabarties akimirka.

Gyvų santykių kaina – atsisakyti nuo stabilumo miražo.

Kada santykiai gyvi, mes turime reikalą su pačiu Gyvenimu. Tai reiškia pripažinti ir išgyventi viską, ką mes abu įdedame į savo poros santykius. Patikėti jam savo trapiausią ir labiausiai pažeidžiamą dalį. Tą, kuri be odos. Tą, kurią atskleisti baisu, nes ji atrodo bjauri arba griaunanti. Surizikuoti jausti be įprastinės anestezijos. Ir turėti drąsos susitikti su rizika žengus šį žingsnį.

Pamatyti ir pripažinti jo ribotumus ir pažeidžiamumą. Jisai daugiau nebe super vyras, jis – ne tavo tėtis, jis – ne tavo mama. Jis neprivalo ir negali tavęs išgelbėti. Jis yra lygiavertis partneris – gyvas žmogus iš kūno ir kraujo.

Bach! Taip dūžta vaikiškos iliuzijos, pažirdamos į tūkstantį šukelių.
Dabar aš galiu pamatyti jo vyrišką jėgą. Pripažinti ją, pasitikėti ja. Tapti tuščia. Duoti šiai jėgai erdvės savo širdyje.

…Sėdėdama vaikiškų iliuzijų ir lūkesčių griuvėsiuose, aš mokiausi vertinti mūsų santykius. Šią akimirką – čia ir dabar. Kuri bet kada gali tapti paskutine mūsų bendroje istorijoje.

Paradoksas: aš jaučiu vis daugiau stabilumo šiame amžinume nestabilume. Artumą mūsų atskirume. Pilnatvę savojoje tuštumoje.

Vis dar būna baisu, bet kvėpuoti darosi vis lengviau. Todėl tiesiog kvėpuoju.

Katerina Dimitrijeva

Vertė Dalia Lapinienė