Toks jausmas gali ateiti tam tikromis aplinkybėmis:

• Kai tavo profesinių įgūdžių niekam nereikia;
• Kai jautiesi „netinkamo“ charakterio: perdėtai jautrus; perdėtai baugus; perdėtai rimtas; perdėtai emocingas;
• Kai žinai, jog nieko nemoki ir nesugebi;
• Kai suvoki, kad nežinai, ko nori ir kokia tavo vieta visuomenėje;
• Kai pats nežinia kodėl sieki išnykti, susinaikinti.

Mes mėgstame sakyti, kad šios savijautos priežastys – socialinės. Kad egzistuoja „prarastos kartos“ fenomenas ir „nerandančių vietos darbo rinkoje“ žmonių masė. Aiškinama tai tuo, kad visuomenėje tam tikru metu ir tam tikrose vietose susiklosto objektyvi situacija: gamybai bei aptarnavimui nebereikia tiek žmonių, kiek jų gimsta. Veikia ir demografinė situacija: dažniausiai neištekėjusios moterys sako, kad „moterų yra daugiau, nei vyrų“. Todėl atseit atsiranda „atliekamų“ žmonių masė. Tačiau pastebėkime, kad kai kurie žmonės gal ir atranda savo vietą rinkoje ir netgi sukuria šeimas, tačiau vis tiek gyvena su savo nereikalingumo jausmu, nes yra įsitikinę, kad yra „blogi“, „netinkami“, „neprisitaikę“. Ar egzistuoja objektyvūs bruožai, neleidžiantys jaustis reikalingais? Galbūt iš tiesų kai kas teisėtai jaučiasi „gamtos klaida“ ir neveltui siekia susinaikinti?

Mes galime įvertinti „reikalingumą“ dviem aspektais – objektyviu ir subjektyviu. Objektyviu pavadinkime tai, kas padeda tautai ar visuomeninei grupei išlikti. O subjektyviu – jutimą, kad tavo gyvenimas turi prasmę.

1.KOKIE ŽMONĖS IR KADA JAUČIASI „ OBJEKTYVIAI REIKALINGI“?

Imkime situaciją, kuomet visuomenėje yra suirutė, tarkime, pilietinis karas, ekonominis chaosas, stipri krizė: prisiminkime kad ir 90-ųjų Lietuvą. Kokie žmonės tuo metu buvo labiausiai reikalingi, kad tauta išliktų? Galima pasakyti: ideologai, rezistentai ir apskritai išeivija, nes jie leido pogrindinius žurnalus, palaikė katalikišką tikėjimą, kalbėdavosi per radiją su tėvynainiais. Jie tarsi padėdavo išlikti lietuvybei kaip dvasinei vertybei. Tačiau štai atėjo laisvės laikai. Objektyviai žiūrint, išgyventi galėjo tie, kurie:

• Sugebėdavo išgyventi fizine prasme, t.y. lanksčiai prisitaikyti prie situacijos;
• Buvo „stiprūs“, sugebėdavo atsispirti reketui, kaip iš valstybinių pareigūnų, taip ir banditų pusės;
• Gebėjo užsidirbti, t.y. turėdavo prekybininko „uoslę“ bei gerą dalykinę logiką;
• Mokėjo rizikuoti bei lengvai pakeisti gyvenamąją vietą, bet su sąlyga, kad jie pasirūpindavo likusiais Tėvynėje artimaisiais – į šį skaičių, deja, neįeina visa pusė milijono emigravusių mūsų tautiečių;
• Neturėjo didelių skrupulų užsidirbant – taip vystėsi bei plėtėsi įtakingos mafiozinės gaujos. Mes galime pasakyti, kad jos nebuvo reikalingos visai visuomenei, nes ją „plėšdavo“, tačiau kiekviena mafija – tai pirmiausiai, išplėstinė „šeima“, taigi grupė, įtraukianti į save nusikaltėlių žmonas, vyrus, meilužius, brolius, seseris, vaikus ir kitus giminaičius bei draugus. Pasiklausę bet kurio „mafijozo“, kam jam pinigai, jis pasakytų: “kad mano artimieji ir vaikai gerai gyventų”.

Taigi išgyvenimo prasme tais laikais „objektyviai reikalingais“ buvo ne tik „dvasinį išlikimą“ palaikantys asmenys. Buvo savotiškai reikalingi ir mokantys apeiti įstatymą aktyvūs žmonės. Jie nebūtinai turėjo priklausyti „šeimai“, bet turėjo pasižymėti minimumu tokių bruožų, kurie buvo svarbūs jų tėvams. Juk jų tėvai gyveno stabiliais tarybiniais laikais, kuomet buvo svarbus:

• Apdairumas: „neišsišokti“, „neplepėti per daug“, nes už tai galėjai būti susektas saugumo;
• Konformizmas bei lojalumas sistemai: gerai mokytis, išeiti aukštuosius mokslus, galbūt stoti į komunistų partiją ir taip gauti daugiau privilegijų;
• Sugyvenamumas: turėti įtakingų draugų bei giminaičių;
• Gudrumas ir dviveidiškumas: reikėjo mokėti „suktis“ ir verstis pogrindiniais uždarbiais;
• Kantrybė: kantriai stovėti eilėje kooperatiniam butui, automobiliui, sodo sklypui.

Žinoma, jei toks žmogus, priklausęs „lojalių tarybinių žmonių“ kategorijai, atsiradus laisvai rinkai neprisitaikydavo prie naujos situacijos, jis neretai pasijusdavo nereikalingas dėl objektyvių priežasčių. Inžinierius užsidarius eilinei gamyklai jausdavosi išmestas iš rinkos su savo inžinieriniais sugebėjimais. Gydytojas ir mokytojas jausdavo, kad jo atlyginimas yra neadekvatus sąskaitai už šildymą. Išvykusi ieškoti „geresnio gyvenimo“ su „ją suprantančiu“ vaikinu mergina pakliūdavo į Vokietijos viešnamį ir suvokdavo, kad vienintelė jo „geradėjo“ svajonė buvo išnaudoti jos kūną ir atimti iš jos bet kokią laisvę. Šioje situacijoje išgyvendavo stipriausi, optimistiškiausi bei atkakliausi.

Šiuolaikinėje – daugmaž stabilioje situacijoje, tarkime, Europos Sąjungos rinkoje, reikalingi kiek kitokie žmonės arba kitoks „socialinis charakteris“:

• Ambicingi: jie turi kuo anksčiau įgyti gerą išsilavinimą bei vadybos patirties, teisės srityje;
• Protingi: jie turi išmanyti kompiuterines technologijas;
• Komunikabilūs : jie turi mokėti laisvai bendrauti;
• Mobilūs; neturi būti perdėtai prisirišę prie tėvų, vienos gyvenamosios vietos, vienos profesijos, nes turi būti lengvai samdomi ir atleidžiami bei turi gebėti lengvai keliauti iš vienos vietos į kitą;
• Jie turi būti lankstūs, t.y. mokėti keisti savo požiūrį į kitų tautų bei rasių žmones, naują kolektyvą, turi išmanyti bendravimo su kitokiais, nei jie patys žmonėmis psichologiją.
• Deja, bet jie turėtų mokėti mylėti „likvidžia meile“ (taip ją vadino filosofas Baumanas) t.y. mokėti nesunkiai susirasti gyvenimo draugą, tačiau neskubėti stipriai prisirišti nes tai „per daug įpareigoja“. Meilė turi būti „likvidi“.
• Jie turi būti jaunatviški, patrauklūs, palaikyti gerą sportinę formą – tai padaro iš jų pačių patrauklią „prekę“.

Tikėtina, kad tie, kurie nuo mažens pasižymi šiomis savybėmis, galėtų jaustis „objektyviai reikalingais“. O „objektyviai nereikalingais“ galėtų jaustis :

• Nepraktiški „lyrikai“, „nepripažinti menininkai“;
• Nuolat romantiškai įsimylintys asmenys;
• Įžeidūs ir emociškai labai nestabilūs žmonės;
• Perdėtai užsidarę, nesuprantantys bendravimo niuansų personos;
• Labai baugūs ir perdėtai atsargūs vaikai, prisirišę prie savo tėvų, gyvenantys ekonomiškai nerentabiliuose rajonuose;
• Priklausantys „pažeidžiamoms grupėms“: priklausomi nuo alkoholio, narkotikų, užsiimantys gatvės prostitucija;
• Turintys labai „nepaklausią“ išvaizdą: ryškių kūno defektų, nutukimą, invalidumą dėl regos, klausos, judėjimo problemų, sunkių fizinių ligų;
• Sergantys lėtinėmis psichikos ligomis: šizofrenija, daugiamete depresija, sunkia neuroze ir pan.

Logiškai mąstant, objektyvi situacija ir aplinkybės turėtų įtakoti šių žmonių reikalingumo jausmą.

Tuomet akivaizdu, jog šių žmonių reikalingumo jausmą galėtų sustiprinti logiški veiksmai: nepraktiškus žmones tėvai bei mokytojai turėtų mokyti elementarių praktinių įgūdžių; nestabilius – mokyti stabilumo, t.y. gydyti psichoterapija bei vaistais; uždarus žmones „bendravimo grupės“ galėtų mokyti bendravimo įgūdžių; priklausomus asmenis priklausomybių centrai ir religinės organizacijos galėtų mokyti susilaikymo bei tvirtybės. Pažeidžiamoms grupėms bei priklausomiems žmonėms jau dabar yra skirtos socialinės reabilitacijos programos . Po truputį tobulėja pagalba invalidams bei psichikos ligoniams.

Na o kaip su subjektyviu reikalingumo jausmu? Ar jis visuomet sutampa su socialiniu reikalingumu? Įsivaizduokime sau daugmaž fiziškai patrauklų žmogų, turintį profesiją, gaunantį pakankamas pajamas, turintis gyvenimo draugą, šeimą ir vaikų. Ir štai jis sako: „aš nežinau, kam aš gyvenu ir kartais gyventi nenoriu“. Tai – ne iš piršto laužta situacija. Ją aprašė garsus austrų psichoterapeutas Viktoras Franklis dar praeito amžiaus viduryje. Jis pastebėjo rimtą problemą – „egzistencinį vakuumą“ arba „prasmės trūkumo jausmą“. Pastebėjo jis tai dar per karą, būdamas Osvencime, kas nėra keista. Tačiau, kas svarbiausia, pastebėdavo ir po jo, kuomet amerikiečių pragyvenimo lygis ėmė sparčiai kilti. Filosofinio egzistencializmo atstovai ( tarkime, Albertas Kamiu) vis dažniau ėmė kalbėti apie žmogaus gyvenimo beprasmiškumą ir absurdiškumą. Matyt, objektyvios sąlygos – dar ne viskas. Svarbu yra žmogaus požiūris į gyvenimą, jo tikėjimas ir ryšys su kitais. Jei taip, kokia išeitis iš beprasmybės jausmo?

2. KADA ŽMONĖS JAUČIASI „SUBJEKTYVIAI REIKALINGI“ ?

Psichologinis reikalingumo jausmas turi kelias sąlygas:

• Žmogus jaučiasi girdimas ir matomas artimesnių žmonių;
• Jis žino, jog jo jausmus ir norus žmonės supranta;
• Jis tiki transcendencija – t.y. tuo, kad už jo asmeninių siekių išgyventi ir pratęsti giminę stovi didesnės esybės, KURIOMS JIS YRA REIKALINGAS: socialinė grupė, tauta, Dievas. T.y. jis tiki, kad šiame pasaulyje atsirado ne veltui.
• Jis jaučia, kad nuo jo veiksmų kažkas realiai keičiasi.
• Jo veiksmai turi tęstinumą: jis kažkuo rūpinasi, kažką mokina, perduoda įgūdžius, palieka pasekėjus.

Kaip matote, šios sąlygos tik iš dalies susijusios su ekonomine, demografine, politine ir socialine situacija. Taip pat nei liga, nei išvaizda, nei priklausymas pažeidžiamai grupei (alkoholikai, narkomanai, prostitutės ir t.t.) negali vienareikšmiškai nulemti gyvenimo prasmingumo jausmo. Čia veikia kitokie faktoriai – ir jie yra paties žmogaus rankose.

Pirmas faktorius -autentiškas, tikras ryšys su žmonėmis.

Išmokti girdėti ir matyti kitą žmogų galima bet kokiomis aplinkybėmis. Siekti, kad tave matytų ir girdėtų taip pat galima. Kartais tam užtenka paprastų frazių: „aš tave matau“, „aš tave girdžiu“. Po to neretai seka atsakas: “ir aš tave“.

Jausti save ir jausti kito žmogaus būseną taip pat galima išmokti ir nebūtinai psichoterapinėje grupėje. Neretai tam reikia neskubėti duoti patarimų, o tiesiog perklausti: „ar tau liūdna? ar tu pyksti?“ arba patikslinti: “man tokiom aplinkybėmis būna pikta… baisu“.

Antras faktorius- ryšys su žmonija ir už jos stovinčiomis jėgomis.

Tikėti transcendencija taip pat galima išmokti, jei įpranti pastebėti supančiame mus pasaulyje ne save vieną, o panašių likimų žmones; jei pasirūpini artimu savo; pajunti dėkingumą bei ryšį su savo protėviais, kitais žmonėmis; jei atkreipi dėmesį į nematomą pasaulio tvarką; į stebuklus; jei skaitai, žiūri nekomercinius meno kūrinius ir klausaisi ne tik populiarios muzikos.

Žmogaus pažinimas duoda netikėtų atradimų: gilinantis į žmonių įvairovę suvoki, kad tarp žmonių vyksta nematoma sąveika, kurioje galima įžvelgti ir mikro, ir makro pasauliui būdingą bendrą tvarką bei harmoniją.

Trečias faktorius – tu visuomet gali naudotis savo sugebėjimais mylėti ir kurti.

Netgi maža pagalba, padaryta kitiems žmonėms jiems apie tai nežinant sustiprina prasmės jausmą. Prisiminkime filmo „Amelija iš Monmartro“ heroję: jos maži „žygdarbiai“ tapo jai svarbesni už jos pačios meilės paiešką: o mylimasis atsirado netiesiogiai, lyg „tarp kitko“, nelauktai ir netikėtai.

Jausmas, kad tavo veiksmai duoda vaisių, gali ateiti net tuomet, kai nesi „socialiai paklausus“ – pavyzdžiui, kai užsiimi kūryba. Tavo nupiešti paveikslai, parašyti eilėraščiai, sukurta muzika, padainuota daina ar sušoktas šokis nebūtinai turi nešti praktinę naudą – darydamas tai tu jauti prasmę, nes susilieji su pasaulio Kūrėju. Ir šiame procese nei tavo išvaizda, nei charakteris jokios reikšmės neturi.

Ketvirtas faktorius – tu gali atrasti dvasios ramybę net objektyviai sunkioje situacijoje.

Sergantys onkologiniais susirgimais žmonės kartais patiria neįprastus pokyčius savo gyvenime: keičiasi jų pažiūra į vertybes, į tai, dėl ko verta, ir dėl ko neverta jaudintis, ko verta ir ko neverta siekti. Kartais sunkūs išbandymai mums reikalingi tam, kad atrastumėme išmintį bei sielos ramybę.

Taigi, mums ne tik duota gyventi kažkokioje apibrėžtoje laiko ir erdvės situacijoje. Nėra tokios socialinės tarnybos ar tokių nuostabių žmonių, kurie gali suteikti mums prasmingumo jausmą. Mums duota galimybė patiems atrasti savo buvimo prasmę. Ir tuomet artėjant mūsų gyvenimo pabaigai mes galėsime pasakyti: JEI AŠ BUVAU, VADINASI, PASAULIUI MANĘS REIKĖJO.

Olegas Lapinas