Pakalbėkime apie skirtingus žmonių tipus – tuos, kurie dirba ta pati darbą, nors ir nepatenkinti savo uždarbiu, bamba, bet nieko nedaro, kad kažką pakeistu, o kiti – nelipdami kitų galvomis ieško išeičių.

Jūs niekad nesusimąstėte, ką reiškia būti iniciatyviu? Kodėl mūsų brangiausi šoumenai, sportininkai, vadybininkai, menininkai ir gydytojai taip fantastiškai skiriasi nuo masės labai kukliai gyvenančių ir gyvenimą keikiančių savo kolegų? Jūs pasakysite – laimė. Tiesiog vieniems sekasi, kitiems ne. O kodėl taip yra? Čia jūs galite prisiminti horoskopus, arba pasakyti: „kaip Dievas duos, taip ir bus“.  Čia jūs galite prisiminti visai priešingą šūkį: „kiekvienas yra savo likimo kalvis“.

            Kartą Saidas meldėsi mečetėje labiau, nei paprastai. Kelias valandas jis dėkojo Alachui už jo maloningumą. Išėjęs iš mečetės, jis pamatė, kad pavogtas jo kupranugaris. Pasipiktinęs jis atbėgo į mečetę ir ėmė priekaištauti: „O, Alache, kodėl tu leidai mane apvogti – juk aš meldžiausi tau labiau, nei kiti!“. Iš dangaus pasigirdo ramus balsas: „Melskis Alachui, bet stipriau pririšk savo kupranugarį“.

            Vystymosi psichologai išskyrė žmogaus gyvenime svarbią pakopą. Joje žmogus mokosi vieno sugebėjimo, kuris vadinasi „iniciatyva“. Šią pakopą mes įveikiame labai anksti – dar ikimokykliniais metais.  Kuo sėkmingiau mes užbaigiame šią pakopą, tuo labiau pasitikime savimi ir tuo konstruktyviau vėliau tvarkomės su gyvenimo uždaviniais. Tačiau ką reiškia „užbaigiame pakopą“? Ar tai nėra natūrali gyvenimo eiga? Ar iš viso mums reikia gyvenant galvoti apie kažkokias pakopas? Reikalas tas, kad kai kurie žmonės ikimokykliniame amžiuje išmoksta ne pasitikėjimo savimi ir ne iniciatyvos. Jie išmoksta jaustis menkais ir kaltais, jiems gyvenime tarsi ima veikti prakeikimas: „Aš noriu būti didelis ir stiprus, valdyti pasaulį, bet aš esu siaubingai menkas, silpnas ir neatlaikau konkurencijos su kitais“. Kiekviena tokio mažo žmogaus iniciatyva baigiasi liūdnai: jis tampa blogas, nusikaltęs ir „prisidirbęs į kelnes“. Kartais net tiesiogine prasme. Beveik visi šio amžiaus vaikai susiduria su šiuo konfliktu mažesniu ar didesniu laipsniu. Juk jie suvokia, kad yra tik vaikai ir kad juos supa didesni ir stipresni žmonės – vyresni broliai ir seserys, tėvai, kiti vaikai. Jie siekia visagalybės, tačiau gyvenimas juos pastato prieš realų faktą – tu toks nesi. Ir jiems reikia kažkaip su tuo susitvarkyti. O kokiais būdais vaikai sprendžia šią situaciją? Galima išskirti daug būdų, tačiau jie visi susiveda į du kraštutinumus – stengtis ir apsimesti;

Stengtis –  apsišarvuoti kantrybe, leisti sau daryti klaidas, ir veikti. Taip koks nors darželinukas iškišęs iš įtampos liežuvį kruopščiai nudažo savo piešinį. Arba kerpa su žirklėmis, arba rašo pirmą raidę. Visi, visas pasaulis, daro tai geriau už jį! Jam reikia tėvelio palaikymo: „va, kaip gerai išėjo”. Jį žudo vyresnio brolio numenkinimas: „tau niekas nesigaus“. Tačiau atsiranda vaikų, kurie savo pastangomis nugali nuvertinimus. Jie su ašaromis ir pykčiu ne kartą meta piešinį, suglamžo jį ir net sutrypia kojomis. Tačiau paima naują lapą ir išmoksta piešti iš naujo.

Apsimesti – kitas kelias. Galima įsivaizduoti, kad tu jau esi dydis menininkas. Galima vaizduoti, kad esi nepaprastai talentingas. Taip vaikai žaidžia. Jie vaidina savo tėvelį ir mamytę, filmo ir knygų personažą. Jie – jau yra visagaliai ir visažiniai. Jie jau jaučiasi nepriekaištingi. Ir čia jiems irgi reikia tėvų palaikymo: „vaje, koks tu stiprus“. „Matai, kaip tu gražiai nupiešei“. Tačiau ir čia yra rizika: gali pasigirsti ir pasigirsta pašiepiantis sesers ar kito vaiko balselis: „nesąmonė, esi mažvaikis…“, „nesąmonę nupiešei, kažkokia makalynė“.

            Atmeskime kraštutinius atvejus, kai vaiką nepaprastai iškelia ir kai nepaprastai nusodina. Tokiais atvejai, žinoma, vystosi kraštutiniai tipai – nacistiški ir  depresyvūs. Imkime šią situaciją – ambicijos ir neišvengiami kritimai, kaip universalią kiekvienam žmogui. Ir palaikymas, ir kritika abu svarbus. Jie palaiko mumyse pusiausvyrą tarp „noriu“ ir „galiu“. Įtampa tarp šių dalykų neišvengiama, tačiau būdama optimali ji suteikia mums gyvybinę jėgą. Tą pačią, kuri prieš dešimtis tūkstančių  metų leido mūsų rūšiai išgyventi tarp ledynų. Ledynmetis gerokai atšaldė žmonijos ambicijas. Ir kiekvieno iš mūsų vaikystėje atsiranda ta pati „atšaldymo“ situacija. Tokiu atveju kiekvienas žmogus turi būti pasiruošęs peršokti per vaikišką numenkinimą. Ir priimti jį kaip realybę. „Peršokę“ ir toliau eina link pasiekimų. Kartais jų tikslai pasidaro realistiškesni. Iš jų išaugs sėkmingi realistai. Kartais – labai ambicingi. Tai iš jų vėliau išaugs  Saboniai, Valinskai, Niedvarai ir kiti, daug mūsų visuomenėje pasiekę asmenys. Jiems kažkas nepavyksta, tada jie bando kitaip ar kitur. Jiems pavyksta! Tuomet jiems vystosi jausmas: „sunkumai ir kritika – tai iššūkis“. Ir ambicija: „aš galiu daugiau, aš daug vertas“. O žmonės, nepriėmę savo vaikiško ribotumo, kaip fakto, atsitrenkę į jį kaip į sieną ir nusukę atgal,  lieka su piktu atradimu: „aš esu menkesnis ir silpnesnis, nei kiti. Aš noriu neleidžiamų ir negalimų dalykų“. Jie sustoja ties realybę nepabandę nei jos priimti, nei jos praplėsti. Jie per anksti nusižemina prieš ją. Ir vėliau su šiokio tokio mazochizmo priemaiša įtikinės save, kad nusižemina neteisingai. Jie sukuria sau hiperkompensuojančią sistemą: sirgti, menkinti kitus, kontroliuoti kitus daromu įspūdžiu, tiesiog piktai burbėti. Jie nesiekia ten, kur jie gabūs. Jie siekia ten, kur jiems neišeina ir nesiekia ten, kur išeina. Jiems pikta dėl nesėkmių. Ir tuo metu užsiima savo „aš“ gydymu.

            „Niekšai, parazitai, dykaduoniai, parsidavėliai, išdavikai ir vagys“ – šnypščia toks žmogus žvelgdamas į sėkmingus visuomenės atstovus.

Ir štai praėjus kokiai penkiolikai – dvidešimčiai metų  pirmoji grupė atsiduria kitoje vietoje, nei antroji. Ji tampa iniciatyviais ir daug pasiekusiais piliečiais. Jų gyvenime ne mažiau sunkumų, nei kitų gyvenimuose. Tačiau jie supranta, kodėl kinietiškas hieroglifas „iššūkis“ susideda iš dviejų dalių – „sunkumas“ ir „galimybė“. Tai vaikai, išmokę iniciatyvos, vėliau įsitvirtinę tarp draugų, ir nevengiantys kūrybos. Dalis jų eina fantastiškais keliais – skrenda į kosmosą, gerina pasaulio rekordus, rašo knygas apie Hari Poterį ir įsteiginėja bankus. Dalis – eina ne tokiu įspūdingu, bet vis dėlto sėkmingu keliu. Jų ambicijos kiek mažesnės. Ir arti jų galimybių. Kurios kartais prabunda netikėtai – „Hario Poterio“ autorė gyveno be vyro ir iš socialinės pašalpos. Nė kartą jie jaučiasi beviltiškai. Tačiau ilgainiui prarajos vaizdas jiems ima sukelti ne mintį apie bedugnę, o mintį apie tiltą.

            O kita grupė, susidūrusi su tais pačiais sunkumais, iššūkį ima suvokti kaip pasiteisinimą savo neveiklumui. Toks sportininkas meta sportą , nes „čia prasimuša tik pagal pažintis, treneris blogas, o be to aš susilaužiau ranką“. Toks menininkas burba ant savo kolektyvų, nes „čia reikia būti režisieriaus meiluže, aplinkui vien intrigos, o be to aš po gripo praradau balsą“. Toks vadybininkas nuolat tyliai pyksta ant savo darbo, nes „mane čia paveda kompanionai, apgauna ir apeina bendradarbiai, o viršininkai nuolat nusodina ir neleidžia kilti karjeros laiptais“. Šiai grupei požiūris į darbą yra neiniciatyvus – „aš esu per menkas ką nors pakeisti“. O išorėje – vienas iš populiariausių pasiteisinimų: „Man čia moka grašius“. Prarajos vaizdas jiems sukelia ne mintį apie tiltą, o pyktį ant tų, kurie jį stato ar randa.

            Kaip pereiti iš šios grupės į pirmą?

Reikia nustoti šnypšti ir pereiti. Ir imti daryti tai, kas tau gerai išeina.

Olegas Lapinas