Jei mes taip ir darome, tai turime teisintis: štai, atseit, apsirgau, arba štai, matai, visą naktį nemiegojau ir nutariau atsipūsti. Ypač baisu, jei pasyvų nieko neveikimą rodo mūsų vaikai paaugliai. Tuomet mes pagalvojame, kad jiems sutriko psichika. Ar iš tiesų nuolatinis veiklumas dienos metu yra norma?

Mūsų protėvių istorikai – paleoantropologai – tai paneigia. Didesnę dalį mūsų istorijos mes praleidome ne darboholiškai. Prieš 50.000 – 30.000 metų homosapiensai vertėsi kolektyvine medžiokle ir žvejyba, o taip pat rinkdavo vaisius, šaknis bei „nukniaukdavo“ grobį iš plėšrių gyvūnų. Jiems padėdavo įrankiai, ugnis ir kolektyvizmas. Besibaigiant paskutiniam ledynmečiui kito būdo prasimaitinti jie neturėjo. O ką tai reiškė? Ar medžioklė ir augalų rinkimas – tai be perstojimo atliekamas darbas?

Ne visai taip. Pati medžioklė, įtraukiant į save paruošiamuosius manevrus, tęsdavosi vos kelias valandas. Žvejyba vaisinga ankstyvomis ryto valandomis. Sumedžiojus stambų gyvūną ir pririnkus augalinio maisto gentis būdavo aprūpinta mėsa ir vaisiais kelioms dienoms ar savaitei – visa tai labai panašu į vidurinės klasės šeimos apsipirkimą prekybos centre, jei maisto nuperkama į priekį. Tik šaldytuvus tuomet atstodavo ledas, kurio ledynmečiu netrukdavo. Reikėdavo palaikyti ugnį ir pagal poreikį – tvarkyti būstą bei rūbus. O kol atsargos nesibaigė ar neatsitikdavo problemų ūkyje, buvo galima tiesiog ilsėti . Didesnę dienos dalį žmonės nedirbdavo, o snausdavo, arba bendraudavo, o gal atlikdavo tai, kas dabar vadinasi „amatai“: neskubant gamindavo papuošalus ir indus, išraižydavo raštus ant mamutų kaulų ar medžių, ruošdamiesi ritualams vaikų iniciacijai į suaugusius, vedyboms, arba šiaip mirusioms dvasioms pagerbti.

Kitaip sakant, žmogus gyveno arčiau kitų gyvūnų, kurie snaudžia nemažą paros dalį, o protarpiais juda, medžioja ar žaidžia. Prisiminkime, kad, pavyzdžiui, šimpanzės ir paukščiai per parą miega 13 valandų ir daugiau; Kiškiai trumpam užmiega po dvidešimt kartų per dieną; Delfinai miega plaukdami, jie užmiega trisdešimčiai sekundžių; O štai viena gyvačių rūšis pabunda apie pietus, dvi valandas ieško maisto ir paskui vėl saldžiai užmiega iki tol, kol jos nepažadina alkis…

Trumpai miega nebent dideli gyvūnai – žirafos – tik keliolika minučių, drambliai – tik porą valandų. Tačiau turint omenyje jų gabaritus, tai suprantama, jiems reikia daug maisto. Tik kam artimesnis savo dydžiu žmogus – šimpanzėms ar drambliams?

Kažkada ledynai ištirpo. Laisvuose plotuose žmonės ėmė dirbti žemę, auginti gyvulius ir gyventi ūkiais. Poilsio ir darbo ritmą ėmė reguliuoti būtinybė arti, sėti, rinkti derlių, auginti, ganyti ir prižiūrėti gyvulius, važiuoti į turgų, prekiauti ir vežti prekes. Tinginystė žemės ūkio ir prekybos epochoje, be abejo, tapo dalyku ir smerkiamu ir netgi neįmanomu: šitai prisimena visi, kas vertėsi „gariūnišku verslu“ ar dar turi tėvų ir senelių kaimuose. Aristokratai gal ir galėjo nedirbti, tačiau turėjo kariauti ir darydavo tai reguliariai. Žinoma, ir čia būta popietinio miego, o svarbiausia – žmonės anksti eidavo gulti. Tačiau nuo to laiko spėjo praūžti industrializacija, įsiviešpatavo miestų kultūra, o nieko neveikiančius aristokratus – „visko pertekusius ponus“ – kaip priešpriešą „sunkai dirbančiai liaudžiai“ mes jau spėjome pamiršti. Mūsų kaimuose gyvena mažiau nei penktadalis lietuvių, o likusi dalis gyvena visai kitame pasaulyje. Čia darbo kriterijumi tampa uždirbami pinigai: reikia arba „atsėdėti valandas“ dirbant įmonėje ar įstaigoje, arba „galvoti, kaip palaikyti ar padidinti pelną“. Padaugėjo darboholikų. O kam jie dirba? Pinigų išleidimą skatina vartotojiška kultūra: mes turime daug uždirbti, kad turėtumėme pinigų būstui, automobiliui, kelionėms, mokslams, pramogoms, o svarbiausia – kad būtų už ką gydytis ir kur ilsėtis nuo darboholizmo kylančių ligų. Neskubų bendravimą su šeima prie laužo pakeitė izoliacija ir nesusišnekėjimas, kuriems sumažinti mes turime užsidirbti pinigų psichoterapijai.

Ir štai atsitinka, kad visame šiame užburtame rate mes sustojame. Ne dėl proto nušvitimo. Tiesiog pajaučiame, kad nebenorime: ne tik dirbti ir uždirbti, bet ir keltis. Mes norime užmigti „žiemos miegu“, tiesiogiai – snaudžiant, kaip beždžionės ir paukščiai, ar protarpiais – kaip kiškiai ir delfinai. Mūsų šaldytuve yra maisto ir mums patinka amatai, todėl, galbūt, neatsitiktinai žmonės taip mėgsta įvairius klubus, sekcijas ir būrelius?

Panašu, kad būsena „noriu tik atsigulti ir pamiegoti“, taip gerai pažįstama mūsų aktyviai dirbantiems vadybininkams ir vadovams – nėra pagrindas galvoti apie patologišką apatiją, „perdegimo sindromą“ ir gerti stimuliatorius. Ką jei tai natūrali smegenų apsauginė reakcija, primenanti mums apie reliatyviai trumpą mūsų istoriją, kurios didesnėje dalyje mes ilsėdavomės daugiau nei pusę paros?

Visai gali būti, kad požiūris „kas nedirba, mielas vaike, tam ir duonos duoti nereikia“ – gerokai pasenęs. Mums trūksta ne duonos ir netgi ne pramogų, o įsiklausymo į savo biologinius ritmus. Ir jeigu įsiklausius supranti, kad dabar tave traukia tiesiog pasėdėti ar pagulėti tyloje, o kartais – pasišnekėti apie nieką prie stalo – gal mat jį šunys tuos pinigus ir tą veiklumą – visai gali būti, kad mažiau uždirbę mes daugiau sutaupysime gydymui. Žinoma, kai nieko neveikimas ima darytis nebemalonus – metas keltis į medžioklę (t.y. į prekybos centrą), į genties susirinkimus (t.y. į pasitarimus ir susirinkimus), į kelionę (tegul ir automobiliu), į vaikų priežiūrą, į ritualus, į būsto ar sutuoktinio paieškas ir į meninę kūrybą! Žmogaus istorija padaro ratą ir mes tampame tokiais, kokiais buvome sukurti.

Olegas Lapinas