Ir vos per kelias akimirkas viskas apsiverčia aukštyn kojom. Virš stalo esanti lempa krenta ant paruoštų vakaro vaišių. Šviestuvas buvo ne prastas, 3 aukštų, su stiklais ir kitais papuošimais. Nukritusio šviestuvo dalelės išsitaško po visą kambarį. Maistas ir gėrimai ant namiškių veidų ir drabužių. Mažas vaikas pradeda verkti.

Lempa lyg Kalėdinė atominė bomba kardinaliai apverčia visą šventinį vakarą. Prieš kelias minutes buvusią visišką idilę pakeičia kardinaliai kitoks vaizdas: dulkėmis, kreida ir stiklo šukėmis nuklotas stalas. Namiškiai išsipurvinę, apsitaškę patiekalais ir stalo gėrimais. Tarp tėvų prasideda istorija, aš tau praeitais metais sakiau, kad tą lempą reikia pakeisti… Visi pikti ir irzlūs.

Kol tėvai paleidę kaltinimų tiradą, atskrieja dar viena žinia, dar viena vakaro dovana… Šuo sugraužė dovanas. Paskanavo ne vieną, o visas iš eilės. Didesnė dalis dovanų liko sveikos, bet prekinės – šventinės išvaizdos jau nėra.

Ši žinia lyg žibalas pridavė dar ugnies saugusiųjų žaidimui “aš teisus, tu kaltas”. Visi aplinkiniai nori kuo greičiau trauktis iš šios žaidimo aikštelės ir traukiasi visi į skirtingus namo kampus. Net mažoji išropojo iš kambario.

Ginčo garsus keičia šluotos garsai. Visiškoje tyloje šluojami maisto likučiai praskiesti stiklo ir lubų gabaliukais. Panašu, kad šventė sugadinta. Mistiniu būdu, šluota iššluoja ne tik purvus, bet ir buvusią įtampą. Pradėjus tvarkytis, nurimus įtampai visi sueina vėl į vieną erdvę. Persirengę į naminius, paprastus drabužius pradeda kartu tvarkytis.

Greičiausiai nusiramino vaikas, kuris praėjus vos kelioms akimirkoms toliau žaidė, šypsojosi ir tyliai sau po nosimi niūniavo tik jai žinomą dainą. Galbūt Kalėdinę.

Vyresnioji dukra, su ne pagal metus turima išminti, tarė: “Mama, tėti, ar tikrai šis stalas ar ta atominė lempa verti šių ginčų, pykčių ir kaltinimų?”

Sūnus, perėmęs iš sesės estafetę, pridėjo: “Juk šventė tai ne tiek gražiai supakuotos dovanos, kupinas vaišių stalas, gražūs ir puošnūs drabužiai. Tai tik šventės atributai, kurie turėtų kurti šventinę nuotaiką.

Mes susikoncentruojame ties šventiniais atributais ir viską, kas pasimaišo kelyje link šių atributų, mes pasiruošę traiškyti kaip King Kongas. Traiškyti aukojant šventinę nuotaiką… Keiktis dėl eilių parduotuvėse, nervintis dėl dovanų. Žvilgsniu nužudyti artimą dėl ant stalo padėtų kasdienių, o ne šventinių peilių ir šakučių arba nupirkto ne tokio sviesto. Lyg šventinis stalas svarbiau, už artimus žmones ir šventinę nuotaiką. O papuošimai svarbiau už laimingas akis ir besišypsančius veidus.”

Tėvai išplėtę akis žiūrėjo ir tylėjo, o dukra pridėjo: “Mama, man ne 14 metų, kad verkčiau ir pykčiau gavusi praeitų metų laidos telefoną. Juk mes turime labai, labai daug gerų būtiniausių dalykų: drabužių, stogą virš galvos, ne vieną automobilį, būtiniausios ir nelabai technikos, šviežios duonos.

Gal nuskambės keistai, nors keista, kad tai gali būti keista… Juk aš pasiilgau mūsų pokalbių, laiko ir buvimo kartu. Gal šventė, tai metas kartu kažką veikti, stiprinti ryšius, atrasti kažką naujo ar prisiminti kažką, kas sena ir užmiršta, o ne tik išoriniai šventiniai atributai.”

Tėvas paėmė motiną už rankos ir abu apkabino vaikus. Tik mažoji vis sau niūniavo ir žaidė neleisdama jos įtraukti ir į vakaro suaugusiųjų žaidimus.

Šuo, per visus vakaro nuotaikų bumerangus, taip ir negavęs velnių už “pagalbą” išpakuojant dovanas, gulėjo tyliai kampe ir galbūt mintyse niūniavo kokią nors šunišką Kalėdinę dainą.

Vyresnieji sūnus ir dukra, apsirengę neišmestais, važiuoti grybauti paliktais, drabužiais. Ant stalo, visų supjaustyti ir kartu paruošti patiekalai. Galbūt stalas atrodė ne taip šventiškai, kaip buvo vakaro pradžioje, bet nuo to, buvo ne mažiau gražus. Gyvas juokas, atviri pasidalinimai, artimas santykis ir atradimų džiaugsmas.

Visiems dar kartą apsikabinus, dukra tyliai, su šypsena veide, besijuokdama tarė: “Mama, tėti, žinau, ką sakiau, bet.., nedovanokite mums praeitų metų laidos telefonų”.

Kūčios buvo be sniego ir be kitų šventinių atributų, bet su daug juoko, atviro bendravimo, džiaugsmo ir tai, kas stiprina šeimos ryšius.

Kažkas, viską iš šalies stebėjo ir tyliai sau po nosimi krizendamas tarė: “Eh, niekada nežinai koks įvykis į gerą, o koks į blogą”.

Olegas Lapinas