Viskas nėra taip paprasta. Reikia skirti skirtingas merginas ir skirtingus vaikinus. Pažiūrėkime iš pradžių į patį potraukį, kas mus traukia? Pirmas atsakymas, ateinantis į galvą: mus traukia tai, ko mums trūksta. Antras atsakymas prieštarauja: mus traukia kažkas, kas primena mus pačius.

Pagal pirmą požiūrį, merginos, pačios būdamos švelnios ir rūpestingos, turėtų eiti iš proto nuo grubių ir valdingų „patinų“. Juk jie yra priešybės. Šalia tokio gruboko ir valdingo vaikino mergina dar jaus ir savo reikalingumą, nes gali atlikti dvejopą misiją:

• Padėti sau – pasijusti pagal kontrastą dar labiau švelni ir rūpestinga;
• „Perauklėti“ neišauklėtą vaikiną, padaryti iš jo „žmogų“.

Tokia misija suteikia potraukiui prasmę. Jei potraukis prasmės neturi, jis lieka fantazijų lygyje: malonu pasvajoti apie beprotišką meilės nuotykį. Ir tiek. Tačiau kai mūsų potraukiai dar turi prasmę, jie verčia mus veikti. Ir štai užsimezga romanai, apdainuoti kūriniuose bendru pavadinimu „Gražuolė ir Pabaisa“.

Pagal antrą požiūrį merginos, pačios būdamos švelnios ir rūpestingos, turėtų tirpti nuo to, kas gerai pažįstama joms pačioms ir kas joms pačioms yra meilės įrodymas: nuo švelnumo ir rūpestingumo. Tarkime, jei mergina su mylimaisiais žmonėmis elgiasi itin švelniai, atsargiai, tai jai patiktų, jei vaikinas taip pat atsargiai  ir švelniai elgtųsi su ja pačia. Tai būtų jai suprantama „meilės kalba“. Jei mergina pati yra valdinga ir agresyvi, jai patikts valdingi ir agresyvūs vyrai – jai jie atrodys „tikri“, stiprūs ir jos verti. Ji tuomet sakys: „šis vyras gali mane atlaikyti“.

Tačiau egzistuoja ir trečias požiūris: merginai reikia kombinacijos. Tarkime, tokios: „jis yra liūtas su kitais, ir švelnus katinėlis su manimi“. Tokiu atveju mergina supranta, kad turi vaikinui stebuklingą poveikį. Jis šiaip yra agresyvus, todėl „tikras“. Tačiau su ja jis stebuklingu būdu praranda savo agresyvumą, ima miaukti ir glostytis. Vadinasi, jis tikrai mane myli – padaro išvadą merginą, – nes jis su manimi elgiasi kitaip, nei su visais kitais žmonėmis.

Tačiau kas sakė, kad „valdingumas“, „agresyvumas“ ir „paklusnumas“ bei „švelnumas“ – tai stabilūs būdo bruožai? Ar negali taip būti, kad viename žmoguje telpa kontrastas: vienu metu žmogus yra švelnus, kitu – agresyvus? Būna, ir netgi dažniau, nei priimta manyti.

Įsivaizduokime sau vaikiną, kuris sužinojo, kad šiai merginai patinka jautrūs ir švelnūs vaikinai. Ir štai jis ima vaidinti jautrų ir švelnų. Tačiau visai nebūtinai  širdies gilumoje jis yra toks švelnus. Greičiausiai jis kartais būna agresyvus, kartais veržlus, tik žino, kokią taktiką pasirinkti, ir merginos tai jaučia. „Nenuoširdus“ – padaro ji išvadą. O su nenuoširdžiais žmonėmis ilgainiui pasidaro sunku – nebent mergina pati yra nenuoširdi ir palaiko vaikino žaidimą.

Galimas ir kitas variantas. „Šiai merginai patinka grubūs ir agresyvūs vaikinai“ – nutaria jaunuolis ir ima tokį vaidinti. Tačiau širdies gilumoje jis yra minkštas ir pūkuotas. Mergina jaučia neatitikimą. „Nenuoširdus“ – padaro ji išvadą.  Ir išsiskiria su juo arba, jei pati žaidžia su juo žaidimą, apsimeta “naivia ir kvaila blondine”. Iki pirmo momento, kai galima iš jo pabėgti.

Taigi, virš visokių „grubumų“ ir „švelnumų“ santykiuose stovi aukštesnis kokybės kriterijus – nuoširdumas. Mes neblogai jaučiame, kai žmonės vaidina, o kada būna savimi. Ir vertiname paskutinį bruožą labiau, nei ką kitą.

Todėl visai nebloga taktika – būti tokiu, koks tu esi. Nugalėti tą beprotišką norą patikti ir likti savimi. Tik štai vienas skirtumas – merginoms lengviau suprasti vyrą, kuris ne tik veikia, bet ir pasako žodžiais, ką jaučia. Jei tau pikta – pasakyti, kad pikta, jei liūdna – kad liūdna. Tos merginos, kurios vertina švelnumą, ir tos, kurios vertina agresyvumą, supras tai kaip būsenas. O ne kaip bruožus. Ilgainiui pastebėjusi vaikiną, mergina susidaro įspūdį ir apie dažniausiai pasikartojančias būsenas. Ir tuomet nusprendžia, kokie jo bruožai, ir ar jai gera būti su tuo žmogumi.

Ir net jeigu nusprendžia, kad gera, kada nors ima veikti trečias faktorius – laikas. Iš pradžių mums patinka viena. Po to mums patinka kita. Laikas keičia mus ir mūsų potraukius. Todėl būkime ne tik savimi, ne tik nuoširdūs, bet būkime ir įvairūs. Keiskimės ir tuomet mes įsiliesime į didelę pasikeitimų upę. Kuri ir vadinasi gyvenimu.

Olegas Lapinas