Jeigu prima reakcija – pašokti iš lovos ir imti atsiprašinėti – nemoki nieko neveikti. Tau gėda. Tu privalai ką nors veikti. Tu turi realizuoti paslaptingą programą . Pagal kurią pasaulyje egzistuoja tik dvi žmonių kategorijos. Pirma – tai dykaduoniai, slunkiai bei ištižėliai. Kita – tai normalūs, darbštūs, aktyvūs žmonės.

Taigi, laisvalaikiu….

• Normalu tvarkyti butą, laistyti gėles, remontuoti namus ar mašiną;
• Normalu statytis sodo namuką ar dirbti sode;
• Normalu tvarkyti kapus;
• Normalu mokytis, sportuoti, užsiminėti joga ar bodifleksu;
• Normalu dainuoti, tapyti ir daryti akmenines skulptūras;
• Iš bėdos normalu lošti kortomis ar netgi gerti alų su draugais žiūrint krepšinį.

Nenormalu – laisvalaikiu tiesiog gulėti ar sėdėti, jei esi dar ne visiškas senis ir jeigu esi sveikas. Nenormalu niekuo nesidomėti. Tačiau iš kur mes žinome, kas normalu?

Prisimenant mūsų istorinę praeitį paaiškėja, kad homo sapiensai, kurie mūsų planetoje gyvena ne mažiau šimto tūkstančių metų, aktyviais tapdavo tik labai konkrečiu laikotarpiu, kai kelių valandų bėgyje reikėdavo sumedžioti kokį nors stambų gyvūną arba prigaudyti žuvų. Tuomet reikėdavo labai greitai ir vikriai judėti bei mokėti daryti tai drauge su kitais. Arba tekdavo rinkti riešutų, vaisių bei šaknų. Tuomet reikėdavo dėmesingai ir lėtai vaikščioti, laipioti ir lankstytis. Tačiau tol, kol nepririnksi. Visą likusį laiką galima buvo bendrauti, žaisti arba tiesiog ilsėtis. Tai nieko nestebindavo.

Jei jūs turite naminius gyvūnus, tai matote, kad jie didesnę dienos dalį tiesiog snaudžia. O po to stebėtinai greitai ir vikriai ima judėti. Mieganti saulėje katė nieko nestebina – niekas jos tingine nevadina.

Jeigu jūs lankėtės islamo šalyje ar Indijoje, tai matėte daug žmonių, kurie tiesiog sėdi gatvėje ir tyli arba medituoja. Nieko jie nestebina.

Jei jūs matėte mažus vaikus savo kieme, kartais jie pašėlusiu greičiu laksto, o kartais tiesiog voliojasi ant žolės ir juokina vienas kitą. Paaugliai gali ištįsai kur nors sėdėti vieni ar kalbėtis su draugais. Ir tai irgi nieko nestebina. Bet čia jau prasideda skirtumai. Nestebina, jei tai – ne jūsų paauglys. Tuomet, kai jūsų – tai siūtina.

Jeigu tavo vaikas paauglystėje ima nieko neveikti, o tiesiog ištisomis dienomis tyliai guli lovoje ir spokso į lubas, tu sunerimsti. Taip neturi būti! Tuomet imi jį kalbinti: ko tu nieko neveiki? Nesimokai? Nedirbi? Tu ką, nesveikas? Jeigu tai nepadeda, kreipiesi į psichiatrą. Jis įtaria vieną iš dviejų: blogiausiu atveju – šizofreniją, geriausiu – depresiją. Ir skiria vaistus.

Tačiau jei paklaustumei apie vaiko būseną senuko iš islamo šalies ar Indijos? Jis pasakytų: “nesirūpink juo, jis susitvarkys su savimi – dėl ko tu tiek plėšaisi?”

Taigi, atleisk sau pačiam nieko neveikimą. Nusišypsok savo tinginystei. Tuomet tau nekils baisių klausimų dėl vaiko. Tau atrodytų visiškai normalu, kad kartais vaikas gali ilgai – kelis mėnesius ir netgi metus – nenorėti nieko veikti. Kodėl?

Nes visoms gyvoms būtybėms nieko neveikimas toks pat svarbus veiksmas, kaip ir karštligiška veikla, kuriai save pripratinai. Dauguma darboholikų serga. Neretai – alkoholizmu. Dauguma „ant ribos“ koncertuojančių ir užvedančių publiką šou žvaigždžių stimuliuoja save kokainu ir greitai miršta.

Kaip ir kiekviename gyvame procese, žmogus turi apsikeisti energija ir informacija su aplinka. Turi gauti ir duoti. Davimo procesas – tai tvarkymai, statybos, remontai, priežiūra, mokslas ir menas. Tačiau tik duodamas neišgyvensi. Reikalingi periodai, kuomet tu turi kaupti energiją. Jūs pasakysite, kad nieko neveikdamas pavargsti. Kad tik judėdamas, tarkime, sportuodamas ir gamini energiją. Kad atsigulęs į lovą gali tapti ligoniu.

Aš su tuo sutinku. Taip yra TAU kasdieninėje veikloje. Tačiau paeksperimentuok – leisk sau, kaip komikas Čarlis Čaplinas, dvi dienas į mėnesį nieko neveikti. Pasimokyk iš tradicinių žydų – kiekvieną šeštadienį jiems „šabatas“, t.y. Dievo garbei jie neturi teisės nieko veikti.

O kas link tavo paauglio… Kas būna, kai gyvenimas tampa nekasdieniškas? Kai turi tapti individu, atskiru, į kitus nepanašiu asmeniu? Taip būtinai atsitinka gyvenimo krizių laikotarpyje, pavyzdžiui, vėlyvoje paauglystėje. Tuomet jaunas žmogus skelbia savotišką „moratoriumą“ veiklai. Nes sprendimas, kam save paskirti, turi ateiti ne iš šeimos tradicijos, kaip būdavo anksčiau, o iš vidaus. Tai kaip ilgametis „nėštumas“. Ir tuo metu negali nieko veikti. Kai ateis tam tinkamas laikas – jis suaktyvės.

Taip Buda sėdėjo po medžiu ir nieko neveikė. Jam reikėjo susivokti, kas gi per pasaulis jį supa. Ir kodėl žmogus, netgi visko pertekęs, niekad nebūna šiuo pasauliu patenkintas. Ir šis susivokimas atėjo Budai ne dėl įtempto pokalbio mintyse. O tyloje. Tyliame nieko neveikime.

O tu, gerbiamas skaitytojau, ar dažnai leidi sau sustoti ir nieko neveikti? Štai užeis tuoj į tavo kambarį namiškis – ar gali nusišypsoti jam nejausdamas nei gėdos, nei kaltės? Žinoma, kad gali. Jei tik prieš tai nusišypsojai sau pačiam!

Olegas Lapinas