Tarkime, vaikui jūs sakote: “kaip tau ne gėda?“ arba „tu pagalvojai, kaip aš po to jaučiuosi?“ Bet neskubėkime kaltinti savo tėvų ir savęs dėl vaikų žalojimo. Prisiminkime: kaltės jausmu moka žaisti ir vaikai su savo tėvais. Kuris vaikas nėra sakęs tėvams: “žinau, jūs manęs visai nemylite!“? Ir kuris nėra argumentavęs savo prašymo šitaip: “visi vaikai tai turi tą daiktą, o aš tik vienas ne; visiems vaikams tėvai leido to nedaryti, o jūs man neleidžiate“? Vaikai kalba šitaip, nes iš kažkur intuityviai žino: tėvams nemalonu jaustis kaltais, ir tam, kad nesijaustų, jie skubės išpildyti vaiko prašymą.

Tačiau neskubėkime kaltinti ir vaikų klasta ir gudrumu. O ką daro su mumis visokios institucijos?

Argi ne į kaltės jausmą kreipiasi darželio auklėtojos ir mokytojai, kai bando nusikaltusį vaiką pastatyti prieš visą kolektyvą, apibarti jį, priminti, kiek blogio jis yra padaręs? O kas yra kalėjimas ir visa teisėsauga, jei ne sistema, pagrįsta idėja apie KALTĖS SUVOKIMĄ IR ATPIRKIMĄ? Ir ne tik ugdymo bei auklėjimo įstaigos taip daro.

Imkime santuoką. Kokia tipiška mūsų reakcija į mus skaudinantį sutuoktinio elgesį? „Tai tau patinka kita? Ką gi – gali ir eiti pas ją!” Mes tylime įsižeidę ir laukiame, kada gi sutuoktinis pasijus kaltas ir ateis atsiprašyti. Tuomet mes galime jam atleisti. Arba ne – tai duoda mums į rankas galią. Matyt, ši galia ir yra mūsų tikslas. Galia kontroliuoti tą, kuris jaučiasi kaltas. Kokia iš čia prašosi išvada – aišku: kaltės jausmas nesuteikia jėgų, o jas atima. Vadinasi, kaltindami ir manipuliuodami mes tiesiog susilpniname žmogų paprastu tikslu sustiprinti save.

Krikščionybė – religija, pagrįsta kolektyvine kalte ir jos išpirkimu tikriausiai buvo sumanyta kaip paguoda: tau nereikia jaustis kaltam, nes tavo kaltės išpirktos! Kristus jas išpirko… Ir kuo ši religija pavirto? Nauju kaltinimu: prisimink tą, kuris kentėjo ir kartok: “esu kaltas, esu labai kaltas”! Tad kam tai kartoti, jei išpirkimas ir buvo išpirkimas, kad kaltės neliktų? Ir kas ta jėga, kuri vėl bando padaryti žmones kaltais? Ši jėga – tai ne Kristus, o institucija, kuri siekia, jog žmonės taptų kaltės prislėgtais avinėliais. Tuomet juos galima ganyti, t.y. kontroliuoti – nesvarbu, kad vedant į Gėrio idėją. Taip, kaltės jausmą sukeliantys žmonės gali būti įsitikinę, kad daro tai gerų ketinimų vedami. Atseit, žmogus pasijus kaltas, tuomet savo kaltę suvoks, išpirks ir pradės elgtis geriau. Ar pagrįsta ši idėja?

Psichologai nepastebėjo, kad kaltės jausmas būtų efektyvus keičiant žmogaus elgesį. Atvirkščiai, psichologų ir psichoterapeutų priimamuosius užpildo:

Maži vaikai, psichologiškai traumuoti viešai gėdijant;

Kenčiantys nuo psichosomatinių sutrikimų moksleiviai, už kurių ligų slypi nesąmoningas kaltės jausmas prieš tėvus;

Nuolat kaltos prieš savo vaikus besijaučiančios moterys. Jos po gimdymo anksti pradėjo dirbti ir kaltina save dėl per mažo vaikams skiriamo dėmesio;

Kaltos besijaučiančios moterys, kurios sėdi su savo vaikais namuose, apvagia dėmesiu vyrus ir suvokia, jog neleidžia dirbantiems vyrams jomis -„apsileidusiomis“ – didžiuotis;

Kalti besijaučiantys vyrai, nes buvo susižavėję kitomis moterimis;

Kaltos besijaučiančios moterys, susižavėjusios svetimais vyrais;

Kalti besijaučiantys tarnautojai, netyčia sukėlę problemų įstaigai ar konkretiems žmonėms…

Nepainiokime kaltės jausmo su nusikalstamu veiksmu. Veiksmas gali būti objektyvus, žmogus ta prasme gali būti pripažintas kaltas, jei sąmoningai ar dėl aplaidumo pakenkė kitiems. Ir po veiksmo jam reikia suvokti jo pasekmes. Ir imti taisyti padėtį. Bet gyventi kaltės jausme – reiškia neatsakyti už savo veiksmą, o užstrigti nieko neveikime. Nemaišykime kaltės jausmo su užuojauta, empatija, įsijautimu ir supratimu. Kaltės jausme nesunku įžvelgti kur kas paprastesnį jausmą – pyktį. Nepriėmimą nei savęs, nei kito žmogaus. Iš tiesų anksčiau ar vėliau paaiškėja, kad kaltas prieš kitą besijaučiantis žmogus sielos gilumoje nekenčia to, prieš kurį jaučiasi kaltas. Kaip ir nekenčia tų, kurie kažkodėl įsitikinę, jog reikia bausti žmogų, prieš tai apkaltinę: be kaltės atseit prasidėtų anarchija ir begėdiškumas. Kas slypi šioje baimėje, jei ne nuojauta, kad tuomet liksi bejėgis, nesuvaldysi, nesukontroliuosi kažkokio mįslingo džino, slypinčio žmogaus sielos gelmėse? Tie, kurie tiki kaltės auklėjamuoju poveikiu, prisipažįsta, jog tiki pirmiausiai, kuo? Tik ne Dievu – jis maloningas. O Velniu… ir bando susilpninti žmogų per kaltę, nes reikia juk kažkaip suvaldyti tą velnio sėklą… Suvaldyti – gal kažkiek kuriam laikui ir pavyksta, tik suvaldyti nereiškia padėti. Ir nereiškia pataisyti – didesnę dalį žmonių kalėjimas, tarkime, tik fiksuoja nusikaltėlio rolėje.

Ir ne atgaila, ne savigrauža padeda visiems šiems žmonėms. Jiems padeda visai priešingas dalykas: ATSISVEIKINIMAS SU KALTĖS JAUSMU – ATLEIDIMAS SAU. Po kurio seka keistas jausmas: atleidimas tiems, prieš kuriuos jautiesi kaltas. Taip, ir garsioji Makarenkos komuna su benamiais vaikais, ir alternatyvios mokyklos, ir psichoterapinė aplinka, ir porų konsultavimas padeda mažiems ir dideliems žmonės pasikeisti be kaltės jausmo, ir netgi dėka kaltės jausmo mažinimo!

Ir tik tuomet, kai kaltės jausmas paleidžia mus, ateina konstruktyvesnis jausmas: atsakomybės. Atsakomybė – laisvės pasekmė, ir išsilaisvinę iš kaltės jausmo mes galime pasirinkti kitokį elgesį. Tik mums reikia, kad kažkas primintų, kad mes galime nuveikti daugiau naudingų dalykų, nei manome. Ir kad jei jau kažkas nukentėjo mums prisidėjus, tai reiškia, jog ne mes blogi, o mūsų poelgis buvo ne pats tinkamiausias kitiems: “Man labai gaila“ – ištariame iš širdies. Ir tai yra todėl, kad žmonės nėra tobuli ir būti negali – kitaip jie nesivystytų. Mes galime išmokti tai, ko nemokėjome, besimokydami iš savo resursų. O šie resursai – mūsų sieloje. Nes, ką čia slėpti, greičiausiai, sieloje ir slypi dieviškumas. Taip, taip, tas Visagalis, Maloningasis – jis ne danguje, o tavo sieloje, skaitytojau!

Olegas Lapinas