Paskutiniu dešimtmečiu išpopuliarėjo vedybinės sutartys. Jose žmonės susitaria dėl to, kam kokia dalis turto priklauso. Pasirašo tas sutartis anaiptol ne visi, tačiau neteko girdėti, kad pasirašiusiųjų tarpe kas nors būtų nepatenkintas.

Žmonės tariasi ir dėl sekso, tik šie susitarimai būna žodiniai. Dažniausiai pradedami gyventi kartu jie pasako vienas kitam: “jokios neištikimybės”. Arba: “kiekvienas turi seksualinę laisvę, tačiau turi apie tai papasakoti”. Labai retais atvejais: “gali daryti, ką nori, ir man nesakyti”.

Atkreipkime dėmesį, kad ir vedybinės, ir seksualinės sutartys remiasi teisingumo jausmu. Šis jausmas būdingas mums nuo pat vaikystės. Prisiminkite, kaip vaikais būdami jūs šaukdavote: “Tu man ant kojos du kartus užmynei, o aš tau tik vieną!” Arba: “Nesąžininga, jis gavo dovaną už penkiasdešimt eurų, o tu tik už dvidešimtdešimt!”. Arba: “neteisinga – tau didesnis obuolys, o man mažesnis!”. O žaidžiant: “tavo laimėjimas nesiskaito, nes aš žaidžiau sąžiningai, o tu gudravai!” Pastebėkite, kad supratimas apie teisingumą dažniausiai remiasi tokiu principu – tarp žmonių turi būti lygiaverčiai mainai.

Kalbėdami apie pinigus, žaidimus ir netgi seksą žmonės sutinka, kad lygiaverčiai mainai yra normali ir netgi būtina sąlyga, kad abi pusės laikytų savo santykius sąžiningais santykiais. Jei tu gavai tiek, tai ir aš noriu gauti tiek pat. Jei aš patyriau orgazmą, o tu – ne, aš jaučiuosi tau skolingas, t.y. nepatogiai. Jei tave nuskriaudžiau, tai tu turi teisę į kompensaciją. Jei aš tau kompensuoju, tai mes atsiskaitę. Visa tai nebūtinai surašoma ar netgi aptariama. Tačiau abipusio teisingumo jausmas – pakankamas santykių reguliatorius.

Pereikime prie jausmų, o ypač prie meilės santykių. Šioje vietoje žmonės dažnai pamiršta, kad mainų principas ir toliau galioja. Jie ima veidmainiškai sakyti: “mes nenorime galvoti, kad aš tave mylėsiu už tai, kad tu mylėsi mane”. Dažnas sutinka, kad pati idėja, kad meilėje irgi egzistuoja mainai, yra šlykšti idėja. “Aš tave myliu, tu – mane. Vadinasi, viskas turi būti gerai”. Kuo gi pavirsta žmonių meilės santykiai realybėje?

Praėjus trims – keturiems metams mylintys vienas kitą žmonės po truputį ima jausti nuoskaudas. “Tu man skiri mažai dėmesio, nesiklausai manęs ir užsiimi tik savo darbais” – sako viena pusė.

“Tu nenori su manimi lovoje bendrauti, kalbi su manimi pikti tonu ir žemini mane” – atsako kita pusė.

“Aš tai tave taip mylėjau, o tu mane išdavei su kita!” – su ašaromis sako viena pusė.

“O kaip aš galėjau tavęs neišduoti, jei tu mane lovoje atstumi?” – su patosu atsako kita pusė.

Ar atpažįstate šiame ginče vis tą patį seną subjektyviai jaučiamų neteisingų mainų situaciją? Ar nėra tai parafrazė to paties: “tu man užmynei du kartus, o aš tau tik vieną”? Sutikite, kad tai vis tas pati melodija.

Tačiau pabandykime įnešti teisybės į šią situaciją. Paklauskime vienos pusės: “Ar tu tiek nori jo dėmesio, kad sutiktumei su juo mylėtis tiek, kiek jam reikia, t.y. dažiau, nei pati nori?”

“Ne” – atsako moteris.

“Ar tu tiek nori jos meilaus tono, kad sutiktumei jai skirti daugiau dėmesio, t.y. atsisakytumei dalies savo pramogų ir darbo?”

“Ne” – atsako vyras.

Paklausius, apie kokius gi meilės santykius jie svajoja, jūs išgirsite atsakymus: “Aš noriu, kad jis mane išklausytų, suprastų, elgtųsi su manimi kantriai iš švelniai lovoje, o ne tik galvotų kaip “pasidulkinti” ”. Jai reikia jo kantrybės ir laiko.

“Aš noriu, kad manimi namuose rūpintųsi, kalbėtų švelniai, gamintų valgyti ir leistų mylėtis tiek, kiek aš to noriu”. Jam reikia globos ir sekso.

Atkreikime dėmesį, kad santykiuose “man vienas obuolys ir tau vienas obuolys” abi pusės jaučia, kad tai – sąžiningi mainai.

O štai meilės santykiuose kartelė staiga nukrypsta į kraštutinį egoizmą: “padaryk taip, kad man būtų gerai”. “O mainais už tai tu…?”. “O mainų idėja – šlykšti idėja”- atsako žmogus.

Tai ko gi tikėtis? Bandydami pažeisti mainų principą meilėje žmonės neišvengiamai jaučia augantį suirzimą ir neteisybės jausmą. Jiems tenka tolti vienam nuo kito ir skirtis. Geriausia, ką jie tokiu atveju padaro, tai parašo knygą “Meilė trunka trejus metus”.

O ar yra kita išeitis? Pripažinti, jog meilėje irgi veikia mainų dėsnis. Ir kad kita pusė turi teisę prašyti meilės už tai, kad myli pati. Ir kad meilę galima išreikšti seksu, bučiniais, glamonėmis, maistu, daiktų sutvarkymu ir balso tonu. Ir jei tu nori, kad visą tai tau duotų neatlygtinai, t.y. dovanų, tu tampi egoistu, kuris rūpinasi tik savimi.

Tačiau ar meilė apsiriboja mainais? Jokiu būdu. Jei meilė – tik mainai, ji virsta patogiu subalansuotu gyvenimu. Ji tampa supermarketu ar kazino.

Meilėje leidžiamos dovanos. Meilėje leidžiami avansai. Meilėje leidžiami pasiaukojimai. Tik su sąlyga: “padariau tau kažką gera, bet pamiršau apie tai ir niekam apie tai nesakiau”.

Jei visa tai prisideda prie mainų – tai jau sąžininga meilė, ar jums taip neatrodo?

Lapinas