Iš tikrųjų neištikimas partneris mus skaudina. Nes ištikimybė – tai, ko gero, gražiausias  papuošalas, suteikiantis spindesį šiuolaikinei santuokai. Kažkada ją puošdavo visai kiti dalykai: solidus jaunųjų kraitis, gera kilmė, aukšta visuomeninė padėtis. Vėliau santuokos tapo demokratiškomis ir svarbiausias dalykas, pateisinantis santuoką, tapo meilės jausmas, vaikų auginimas, paskolų atidavimas, seksualinis suderinamumas ir ištikimybė. Todėl neištikimybė tarsi nuplėšia nuo santuokos prasmės gabaliuką, o jei dar išblėsta meilė, išauga vaikai, atiduotos paskolos, nyksta seksualumas, santuoka apskritai netenka prasmės. Todėl ištikimybė yra gana svarbus įsipareigojimas. Priešingu atveju, t.y. jei žmogus kažkodėl atleidžia neištikimybę, tokį asmenį laiko mazochistu. Kam, klausia jo, jūs išvis gyvenate kartu? Mes tarsi sutinkame su nerašyta prielaida: save gerbiantis žmogus to netoleruotų.

Tačiau tikrovė yra štai kokia: kadangi neištikimybės mastai yra didesni už skyrybų mastą, žmonės sugeba neištikimybę priimti, kažkiek toleruoti arba net atleisti. Ir daro tai anaiptol ne dėl mazochizmo.

Įsivaizduokime moterį, kuri labai myli savo vyrą. Myli jį prieraišia gilia meile daug metų. Vyras praranda jai interesą ir ima mylėtis su kitomis moterimis. Tuo pačiu jis vertina savo žmoną ir taip pat yra prie jos prisirišęs. Ar jo žmona jį prakeikia?

Jei ji iš tiesų jį myli, jai, žinoma, labai skaudu. Tačiau ją domina ne tai, kur yra jos vyro varpa. Ją domina kitkas: kur yra jo širdis? Jei ji tikrai žinotų, kad vyras vis vien ją myli, nors ir miega su kitomis, ji atleistų jo neištikimybę. Nes jai svarbiau yra ne jo seksas, o meilė.  Beje, viename vaikų darželyje sociologė uždavė vaikams klausymą „kas jums geriau: jei jūsų tėvelis miega su mama ir galvoja apie kitą tetą, ar jei jis miega su kita teta ir galvoja apie mamą?“ – nemaža dalis vaikų irgi atsakė: „geriau, kad galvotų apie mamą“. Tas pats galioja ir priešingai situacijai: mylintis vyras atleidžia žmonos seksualinį nuotykį.

O dabar įsivaizduokime kitą situaciją. Vyras gyvena su moterimi, kuriai yra labai svarbu patikti, būti patrauklia ir žavinga. Ir tai jai kur kas svarbiau, nei gilus prieraišumas. Štai jos vyras arba draugas permiega su kita. O gal tik užmezga dvasinį ryšį su kita – „angeliška“ moterimi. Tačiau labai nuoširdžiai pasako savo žmonai ar draugei: „tu esi nepalyginama gražesnė už aną. Tiesiog nėra ko lyginti!“ Taip pat jis prisipažįsta, kad ana moteris jo netraukia, o seksas su savo išrinktąja jį nepaprastai užveda. Jis pabandė ir seksą su kita, bet jam nelabai patiko. Ar jo draugė jam neatleistų?

Žinoma, ji sukeltų sceną ir ilgai pyktų. Tačiau jis grįžta pas ją, mylisi su ja ir ja žavisi. Panašu, kad moteris jam atleistų, juk jos didžiausia vertybė – patrauklumas. Jei vyras laiko patraukliausia moterimi ją, viskas tvarkoje. Jam galima atleisti. Panašiai elgėsi karalienė iš pasakos apie Snieguolę. Pamenate, ta, kuri kasryt klausdavo stebuklingo veidrodžio: “veidrodėli, pasakyk, kas pasaulyje gražiausia?“ Jei veidrodėlis atsakydavo teisingai, karalienė aprimdavo.

Imkime situaciją, kuomet vienam iš sutuoktinių svarbiausias dalykas yra laisvės troškimas. Jis tik laukia progos, kaip ištruktų iš santuokos pančių. Tačiau pirmas to padaryti nedrįsta: nenori jaustis kaltas. Jam reikia preteksto, pirmo žingsnio iš kitos pusės. Tuomet jis ne tik atleistų partnerio/ės neištikimybę, o netgi apsidžiaugtų: dabar jis pagaliau turi galimybę išsiskirti be sąžinės priekaištų! Kaip dažnai mes pamirštame, kad artimo žmogaus nusidėjimas atriša mums patiems rankas nusidėti – žinoma, jei mes į tai esame linkę, ir tik slepiame nuo aplinkinių…

Atleisti gali ir toks partneris, kuris savo aistros svetimavimui neslepia. Tai – dalis to, kas vadinama „pasiimti iš gyvenimo viską“. Yra tokių santuokų, kurios vadinasi „atviromis“, kurios toleruoja seksą su kitais. Kartais sutuoktiniai tai daro iš smalsumo, ieškodami naujų potyrių, kartais – bandydami atgaivinti seksualinį interesą. Šiuo atveju neištikimybė – suplanuota ir sąmoninga „injekcija“, kuri turėtų bent vieną iš jų išlaisvinti iš seksualinių tabu. Ji remiasi idėja „mes nesame vienas kito savininkai“ ir aprašyta E. Arsan erotiniame romane „Emanuelė“.  Čia vyras tyčia supažindina savo kompleksuotą žmoną su savo draugais ir draugėmis, kad ji seksualiai išlaisvėtų.

O štai tas baisiausias variantas, iš kurio ir gimė idėjos apie neišvengiamą neištikimybės žalą: partneris linkęs į vienvaldystę ir totalią kontrolę. Jis – savo sutuoktinio/ės savininkas. Štai čia ir kyla baisiausios pavydo scenos! Otelas ir Dezdemona. Tardymai. Grasinimai: „aš niekas to neatleisiu”. Anekdotas: „Artimą žmogų reikia paleisti… O jei jis paleistas nueina labai toli – surasti jį ir užmušti”. Situacija, labai gerai aprašyta Tolstojaus apysakoje „Kreicerio sonata”.

Kaip matote, ugnies be dūmų nebūna. Iš tiesų, idėja apie neištikimybės dramatišką poveikį santykiams, yra ne iš piršto laužta. Tačiau akivaizdu, kad ji yra laužta būtent iš šių – savininkiškų – vertybių. Atėjusių iš tų laikų, kai vienas iš sutuoktinių laikė save teisėtų savininku. Savininku ūkio, kurio dalimi buvo žemė, pinigai, gyvuliai ir sutuoktinis. Tuomet nebuvo didelio skirtum : ar kaimynas pagrobė tavo gyvulį, ar iškirto tavo mišką, ar pasikėsino į tavo žmoną (vyrą). Pavyduliavimas ir didžiulė neapykanta tam, kas atima tavo turtą arba tam tavo gyvam turtui, kuris pabėga iš tavęs pas kitą šeimininką – visai gali būti, kad štai iš kur gimė Senojo Testamento įšventintas įsakymas „negeisk svetimo vyro ir moters“. Nes žodis „svetimas“ – aiškiai ne dieviškos kilmės. Kas Aukščiausiajam „savas“ ir kas „svetimas“? Jam visi savi. Tai ne dieviškas, o aiškiai žmogiškas požiūris. Akivaizdu, kad tai daugiau norma, reguliuojanti žmonių santykius.

Tačiau jei žiūrėti į tuos, kurie atleidžia neištikimybė dėl aukščiau išvardintų priežasčių – meilės, patrauklumo, laisvės, gyvenimo pilnatvės – kas galėtų paneigti, kad visos šios vertybės taip pat duotos mums iš aukštai? Ir kas išdrįstų tvirtinti, kad ūkio savininko interesas turėtų jas nustelbti, nes „taip parašyta Senajame Testamente“?

Žmonės, kurie taip sako, neįvertina dieviškumo mastų. Ir neįvertina to fakto, kad už sąvoką „nubausti“ krikščionybėje yra svarbesnė sąvoka „atleisti“… Pagalvokime apie tai.

Olegas Lapinas