Ar jūs jaučiate realią lygybę tarp vyrų ir moterų? Jei pasakysite taip, Froidas paprieštarautų ir pasakytų, kad tai tik jūsų idėja, o ne jausmas. Štai jau daugiau kaip šimtą metų Froido teorija nėra nei įtikinamai patvirtinta, nei paneigta.

Vienas iš jos teiginių – moters pasąmoningas pavydas vyro lytiniam organui – „penio pavydas“. Pagal klasikinės psichoanalizės teoriją ankstyvo amžiaus mergaitės atranda, kad berniukai turi varpytę, o jos toje vietoje turi tik mažą brūkšnelį. Tai sukelia mergaitei įvairius išgyvenimus: menkavertiškumo jausmą, pavydą vyrams, pyktį motinai, kuri pagimdė mergaitę mergaite, o ne berniuku. Visų šių nemalonių išgyvenimų rinkinys gali būti pavadintas sutartiniu terminu „kastracijos kompleksas“. Vėliau, bandydama susitvarkyti su šiais nemaloniais jausmais mergaitė teoriškai turėtų pasielgti trejopai:

„Išstumti“ iš sąmonės savo menkavertiškumą ir pradėti elgtis pabrėžtinai vyriškai, bandydama vyrus nugalėti ir jiems prilygti;

Išgyventi chronišką depresiją ir menkumą, idealizuojant stiprius „vyrus – mūrus“, į kuriuos galima atsiremti;

Svajoti apie vaiką, kurio turėjimas atstoja „varpos turėjimą“.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tokių moterų tipų pakankamai daug. Jūs iš tiesų galite sutikti ne vieną moterį, kuri, atrodo, nuolatos „paneigia kastraciją“. Dažniausiai tokios mergaitės nuo pat mažens labiau mėgsta žaisti su berniukais, o ne su mergaitėmis. Jos mušasi, spardosi ir vadinamos „kazokėmis“. Tokioms merginoms būdingas paniekinantis požiūris į kitas merginas, joms „bloga darosi nuo visų tų bobiškų paistalų“, jos vengia kosmetikos, suknelių ir labiau linkusios į konstruktyvius sprendimus bei racionalius pokalbius, o ne į apkalbas. Psichologiškai jos dažniausiai nesijaučia vyrais, tačiau elgiasi taip, lyg būtų vyrai. Su vyrais tokios moterys konkuruoja intelektu, o lytiniame gyvenime jaučiasi nesaugiai. Graikų mituose tokį moters tipą atspindi deivė – medžiotoja Artemidė, o romėnų mituose – Diana. Įdomu, kad šios deivės mielai gina kitas moteris nuo vyrų agresijos, taigi, yra savotiškos pirmosios feministės. Psichoanalizė duoda tam labai įtikinamą paaiškinimą: atradusios, kad neturi varpos, tokios mergaitės išvystė hiperkompensaciją: „aš ne tik kad nesu kastruota, aš turiu žymiai daugiau galių, nei eilinė moteris ir eilinis vyras“.

Antras variantas – menkumą prieš vyrus jaučianti moteris – taip pat lengvai atpažįstamas. Jūs be abejo pažįstate moteris, kurios yra nuolat melancholiškos, silpnos ir bejėgės. Jos visiškai nesiekia konkuruoti ir netgi atvirkščiai, mielai priima vyrų pagalbą. Jos gundo vyrus savo nuolankumu ir jei jam reikia, mielai atitinka „Olialia mergaičių“ įvaizdį. Šalia stipraus vyro tokia moteris jaučiasi geriau, o apie savo išvaizdą ir gabumus turi labai menką nuomonę. Jai vyrauja pažeminta nuotaika, pasyvumas ir silpnumas. Tokioms moterims sunku sutarti su savo mamomis ir dėl to jos dažniausiai graužiasi. Psichoanalizė ir čia duoda labai įtikinamą paaiškinimą: kažkada atradusios savo „kastraciją“, tokios mergaitės neišvystė kompensacinių mechanizmų, o tiesiog išmoko nuolat „gedėti“ dėl to, kad gimė „nepilnavertėmis“ būtybėmis. Jos jaučia vidinę tuštumą, o taip pat pasąmoningą priekaištą savo mamoms, kurios tarsi „pagimdė jas invalidėmis“. Joms beliko tik pavydžiai žiūrėti į varpas turinčius vyrus, kurie, atseit paties likimo skirti būti stiprūs ir pajėgūs. Graikų mituose mes turime dvi deives – Herą, kuri turi nuolat kentėti savo vyro Dzeuso meilės nuotykius ir Persefonę, kuri yra laikoma požemių karaliaus Hado nelaisvėje. Nė viena iš šių moterų nesugeba atsispirti savo vyro jėgai. Hera sugeba tik keršyti vyro meilužėms, o Persefonė –periodiškai pabėgti iš požemių karalystės. Tačiau nė viena iš jų negali pasijusti lygi savo sutuoktiniui.

Trečias sprendimas – siekti kompensacijos per vaiką – taip pat pakankamai žinomas. Vaikas tokiai moteriai yra viskas: jos galybė, jos nuosavybė, jos pasididžiavimas ir gyvenimo prasmė. Atsiradus vaikui tokia moteris taip greitai pamiršta apie vyrą, kad tai leido Froidui apibendrinti: „moteriai reikia ne vyro, o vaiko nuo vyro“. Psichoanalitinis paaiškinimas – tai „kastracijos komplekso kompensacija“. Jei pirmasis moterų variantas hiperkompensuoja savo menkumo jausmą, nes moteris tarsi tapatinasi su vyrais, tai čia elgiamasi kitaip. Moteris neprilygsta vyrui, tačiau varpos neturėjimą kompensuoja vaiko turėjimu. Žinoma, sunkiausia trauma tokiai motinai – netekti vaiko, nes pasąmonei tai reiškia „pakartotiną kastraciją“. Antikos mituose yra deivė Demetra, kuri netenka savo dukros Persefonės ir dėl to pusę metų praleidžia giliame liūdesyje. Tik jei depresyvus moterų tipas liūdesį jaučia dėl savo menkumo, kas atitiktų „tuščią depresiją“, tai Demetra liūdi dėl netekties – „depresija su ilgesiu“, ir labai apsidžiaugia, kai vaikas sugrįžta atgal.

Na o dabar pasakykite: ką galima priešpastatyti Froido teorijai?

Beje, žymios Froido kolegės psichoanalitikės (Helena Deutch, Ruth Benedict, Anna Freud, Melany Klein, Karine Horney) dažniausiai nepaneigdavo „penio pavydo“. Jos tik atkreipdavo dėmesį į tai, kad visiems aukščiau išvardintiems išgyvenimams galima duoti kitokį paaiškinimą. Melany Klein aiškino kastracijos baimę ne vyriško ir moteriško organo skirtumais, o tiesiog tuo, kad artimiems žmonėms mažas vaikas pats jaučia įvairius priešiškus jausmus ir pats išsigąsta jų keršto. Taip pat mergaitės gali tapatintis su vyrais ne dėl to, kad vyrai turi varpą, o dėl to, kad tuo metu visuomenėje vyras turi didesnį svorį ir pagarbą šeimoje. Dėl to agresyvumą ir valdingumą išvis nebūtina vadinti vyriškais bruožais. Jie vyriški tik šioje konkrečioje visuomenėje. Matriarchatinėje kultūroje, tarkime, valdingumu pasižymi būtent moterys. Taip pat galima pastebėti, kad vyrai neretai prisibijo moterų, kurios gali juos „kastruoti“. Vyrai pavydi moterims krūtų ir gebėjimo gimdyti bei žindyti vaikus…

Taigi, kaip ten bebūtų, klausimas lieka atviras: ar sielos gilumoje mes pavydime kitai lyčiai?

Olegas Lapinas