Kaip žinia, seksualumas mėgsta laisvę. Seksas – visuomet dalykas kažkiek laukinis, todėl seksui reikalinga šiek tiek išlaisvėti ir sulaukėti. Išlaisvindami save iš įvairiausių seksualinių kompleksų, žmonės kartais praeina „ištvirkavimo“ stadiją, ir atkreikime dėmesį, kad šį žodį galima rašyti tik kabutėse. Prisimenant, kad realiai egzotiški santykiai gali būti rizikingi ir, jei tai pažinimas, jo kaina gali būti išvarymas iš Rojaus. Tačiau neskubėkime visko, kas netelpa į šeimyninio sekso rėmus ir kas potencialiai išvaro mus iš Rojaus, vadinti „ištvirkavimu“.

Kodėl? Todėl, kad žodis šis yra vertinantis, o kur vertinimai – ten visuomet yra vertintojas. Ir dažniausiai atsitinka, kad žmogus, ženklinantis kažkokį veiksmą kaip „ištvirkimą“ ar „pasileidimą“, būtinai priskiria save prie kitokių – „tyresnių“ ar „ morališkai aukštesnių“ žmonių. Iš šios aukštesnės pozicijos jis gali vertinti – dažnai vertinti tai, ko pats nėra bandęs. Ir dažnai toks žmogus pagal principą „neteisk ir nebūsi teisiamas“ pats yra vertinamas kaip „skaistuolis“ (jaunystėje)  ar „pasenęs konservatorius“ (senatvėje). Ir už tai, kad jis ką nors pavadina „patvirkusiu“, jį patį pavadina, tarkime, „moralizuojančiu nupezusiu seniu, smerkiančiu tai, ko pats neįgali padaryti“.

Bandymai pagrįsti skaistybę Dievo įsakymais deja,  prieštarauja Biblijos tyrinėtojams, kurie atranda, kad senojo Testamento įsakymas „neištvirkauk“, pasirodo,  turėjo labai apibrėžtą prasmę – „neturėk sodomiškų santykių“, t.y. analinių ir su gyvuliais. Ištikimybė Senojo Testamento laikais pirmiausiai buvo reikalaujama iš moterų, o koks nors Saliamonas galėjo turėti visą haremą žmonų. Kristus išvis nekalba apie seksualinius malonumus, o daugiausia kalba apie meilę savo artimam ir savo priešui bei apie Dievo karalystę. O įsakymas „negeisk“ apskritai prieštarauja žmogaus prigimčiai – pabandykite ko nors negeisti be specialių slopinančių vaistų pagalbos!

Todėl apie seksualinę įvairovę geriausia spręsti ne vertinančiai, o kiek įmanoma objektyviau. Ko gero, šalčiausias požiūris į tai – „nieko prieš neturiu, tačiau nesu to fanatikas“. Toks požiūris artimesnis „normaliam“ žmogui. Jei norma laikyti paplitimą ir minimumą negatyvių pasekmių.

Iš tiesų, įvairios egzotiškos seksualinio gyvenimo apraiškos, tokios, kaip grupinis seksas, orgijos, svingas – tik nedidelei daliai žmonių tampa vieninteliu geidžiamu lytinio gyvenimo būdu. Kai kada ši dalis žmonių net pripranta ir sako, kad negali po to mylėtis kitaip. Tačiau didelė dalis žmonių nebando grupinių santykių išvis, o dalis – pabando ir to atsisako.

Kodėl? Todėl, kad išlaikyti sąlygą „tik seksas ir jokio prisirišimo“– nėra taip paprasta. Viskas būtų paprasta, jei seksualinė sueitis vyktų tik taip, kaip ji vyksta po išgertuvių be jokio „svingo“. „Aš buvau girta / girtas, o iš ryto beveik nieko neprisimenu, tik buvo nemalonu“. Tokie santykiai susiję su pagirių depresija ir dažniausiai neįsitvirtina, nes nėra malonūs. Tai ne apie svingą. Tarp svingerių  jau atsiranda blaivus sąmoningas nusiteikimas :

• Patirti kažką malonaus;
• Suteikti malonumą kitam;
• Nesijausti įsipareigojusiam, t.y. neprisirišti.

Ta dalis žmonių, kurie pabandė svingą (arba net orgijas) ir to atsisakė, aiškina šitaip: „Tuomet supratau, kas tai yra, taip pat supratau, kad esu seksualus vyras / seksuali moteris. Tačiau tame nebuvo jokios meilės.“ Taip pat neretai sakoma: „Tai iš esmės neišsprendė mūsų su sutuoktiniu problemų lovoje“.

Tai – svarbi pastaba, kadangi tam, kad seksualiai išlaisvėti, reiktų būti tikram, kad neprisiriši. O santuokos problemos neretai susiję su nesaugiu prisirišimu, kuomet ilgamečių santykių viduje pabunda mūsų vaikiškoji dalis ir pasąmoningai ima iš partnerio tikėtis, kad jis bus „geresnė mama“ ir „geresnis tėvas“. O ten, kur atsiranda vaikų – tėvų santykiai, seksas traukiasi. O prisirišimas stiprėja.

Žmogaus siela pagal savo prigimtį siekia vienovės, todėl ilgai glamonėjantis su kokiu nors žmogumi atsiranda ne tik malonumas, bet ir prisirišimas prie to žmogaus, arba bent prie jo kūno. Sutuoktinių gyvenime tai kasdienybė, todėl sutuoktinių seksas dažniausiai sustiprina prisirišimą. Todėl norisi kartoti šį veiksmą, o tai veda į norą susitikti su tuo žmogumi. Tuomet sąlyga „jokių pasekmių“ nesipildo.

Jei tai įvyksta svingo metu, prasideda slapti arba, jei sutuoktiniai atviri vienas kitam, atviri susitikimai. Vienas iš sutuoktinių ima pavyduliauti, iškyla grėsmę porai. O grėsmėms porose neutralizuoti mes, deja neturime, pakankamai efektyvių ir greitų priemonių. Čia kaip su Fukušimos elektrine – gedimas vienkartinis, bet pasekmėms neutralizuoti reikia naudoti maksimalias pajėgas, ir tos ne iki galo veiksmingos. Pora, kurioje vienas prisirišo ne tik prie kito, bet ir prie trečio, išgyvena rimtą krizę. O tai – pyktis, santykių aiškinimai, vaikų klausimas, nepasitikėjimas, melas, kontroliavimas, nuoskaudos. Tas, kuris siekia tęsti santykius, priverstas išduoti savo sutuoktinį, ir jaučia sąžinės graužatį. Kaina už naujo kūno pažinimą pakankamai didelė.

Žinoma, dalis tai darančių žmonių pasakytų, kad nejaučia sąžinės graužaties. Dažniausiai tai reiškia – „vengiu gilesnių santykių“. Tuomet problema kitokia – „nesugebu sujungti meilės, prisirišimo su seksu“. Tuomet reikia psichoterapijos, grįžimo į save tikrą.

Taigi, atsakymas į tai, ar toleruotinas grupinis seksas bei svingas, atsakomas taip: toleruotinas, kai žinai galimas pasekmės ir pasiruošęs pažvelgti tiesai į savo akis. O jei visos šios sąlygos išsipildė?

Kaip išsireiškė vienas mano draugas, paklaustas apie seksualinės egzotikos naudą: „Manau, kad tai gana erotiška ir gali išspręsti kai kurias problemas, jei jų yra… Arba jas komplikuoti… O gal tai tiesiog malonu?“

Olegas Lapinas