Moterys visos skirtingos. Moterys visos panašios. Skirtingumas ryškėja, kai jos susirenka kartu. Vienos – emocionalesnės, iš karto imasi senai pažįstamo vaidmens – krykštauja, užjaučia, pasakoja naujoves. Kitos – konstruktyvesnės, duoda patarimų, skaito moralus, skolina pinigus. Trečios demonstruoja silpnumą, infantilumą ir drovumą – jos ieško pagalbos. Tačiau visa tai tik vaidmenys. Yra kažkas už šių vaidmenų, kas sudaro moteriškumo esmę ir kas padaro šių dienų  moteris panašiomis viena į kitą. Ir šis panašumas ryškėja, kada moterų kompanijos išsiskirsto. Ir jos eina į savo namus.

Palyginus su savo motinų namais, šie namai modernesni. Juose daugiau baltos buitinės technikos, gražesni tikro medžio baldai ir aparatūra. Langų rėmai  demonstruoja euroremontų privalumus, o knygų lentynose daugiau užsienio rašytojų knygų gražiais viršeliais. Motinų butuose baldai buvo paprastesni, dažniausiai daryti iš medžio drožlių, o knygų tarpe grožiu išsiskirdavo nebent „Lietuvių tarybinė enciklopedija“. Tačiau yra svarbesnių šiuolaikines moteris apjungiančių dalykų, skiriančių jas nuo motinų šeimų.

Šiuose namuose trūksta vyrų. Trūksta jų ir fiziškai, ir psichologiškai. Nes tipiška šiuolaikinė moteris – tai vieniša motina. Ji turi vieną vaiką, kuris šiuo metu siekia atkreipti į save jos dėmesį. Jis lenda prie jos, bando bučiuotis ir parodyti savo ką tik nupieštą piešinį. Šiame piešinyje yra žmogus ir kačiukas. Kačiukas reikalingas, nes jis pakeičia trūkstamą tėvą. Bet mamai norisi paskaityti „Angelus ir demonus“ ir pasėdėti prie kompiuterio. Čia labai padėtų tėvas ir psichologai juk nuolat pabrėžia, koks jis reikalingas vaiko vystymuisi. O kurgi, tiesą sakant, tėvas? Vaikai juk negimsta be vyrų? Vaiko tėvas šiuo metu yra kitur ir pakibo tarp dar vienos žmonos, kažkokio tikėtino bizniuko, nebaigtų statybų ir užsienio. Šiuolaikiniai vyrai dalinasi į dvi ryškias kategorijas. Vieni nuolat leidžia šaknis į žemę, ant kurios statosi namus. Kiti vyrai pakimba tarp žemės ir dangaus, būdami ypatingoje sąmonės būklėje. Šios sąmonės būklės skiriamasis bruožas – lemiamu momentu būti ne čia. O kur? Ai, jis kažkur išeina tuo metu. Jo kaip tik tuo metu nebūna. Moterys murma, kad jis infantilus ir bėga nuo atsakomybės, o jis iš tikrųjų tiesiog išeina. Jam tiesiog kaip tyčia cigaretės baigėsi.

Todėl šiuolaikinės moterys kompensacijai už šiuos efemeriškus vyrus yra labai atsakingos. Netgi tos, kurios susibūrimų metu vaidina infantiliškas ir bejėges, iš tiesų yra gana atsakingos. Nes jos nepaisydamos savo vaidmens sugeba neblogai prisitaikyti prie pasaulio, išnaudodamos jame likusių praktiškų vyrų silpnybes. Likusių vyrų, turinčių pinigus ir mokančius juos uždirbti silpnybė yra be proto mylėti silpnas ir infantiliškas moteris. Prisiminkime, kad pirmajai vyrų kategorijai priklausantys vyrai – statantys namus – moka užsidirbti, užtat ir statosi tuos namus. Tad kuo reikia būti, kad nepasinaudoti šia vyrų savybe? Kam tuomet šiem vyrams gyventi? Kas įvertins jų puikius sugebėjimus, jei ne priklausoma moteris? Tai ir yra šio tipo moters atsakomybė – atsakomybė prieš save: nepraleisti tokio vyro. Neišleisti iš rankų tokio šanso, kad gyvenimo gale nepasidarytų nepakeliamai skaudu: kur žiūrėjo mano akys? Ar tai nėra tiek pat rimta, kaip ir kitokios moters atsakomybės pačiai pasirūpinti savimi be vyro pinigų? Taip, tai irgi rimta atsakomybė, tik taktika skirtinga. Juk ne visos moterys gali būti infantiliškos ir naudotis vyrais – kitoms tai koktu ir žema. Ir jos imasi atsakomybės žymiai griežčiau už jų mamas.

Jų mamos rodydavo iniciatyvą siaurajame rate: dirbdamos šiltnamiuose šešių arų sklypuose, pogrindiniuose siūvimo ateljė ir prekiaudamos lenkišku auksu. Eidamos pas gydytojus jos nešdavosi saldainių ar konjako. Mokyklos būdavo vienodos. Dabar už gydymą reikia mokėti. Už vaikų mokslą taip pat. Šiuolaikinės vienišos moterys, nenorinčios priklausyti nuo vyrų, turi išlaviruoti pasaulyje, kur dideli pinigai ateina… na, tarkime, iš įvairių Europos fondų, finansinio tarpininkavimo, teisėtvarkos, programavimo ir prekybos nekilnojamu turtu – paskutiniame punkte lyderystė, deja, priklauso vyrams. Užtat prekyba ezoterika, magija, būrimas ir netradicinė medicina tolygiai paskirstyta tarp vyrų ir moterų, ir raganų Lietuvoje daugiau, nei raganių. Ir jeigu šiuolaikinė moteris nevadovauja Europos pinigų turinčio ministerijos skyriui, neturi atitinkamo finansinio ar teisinio išsilavinimo, o į prekybą žemės sklypais jos neleidžia vyrai… Tuomet ji gali perskaityti aibę knygų apie Taro kortas, toltekus, šamanizmą, Kastanedos mokymą ir verstis tuo, kad privačios praktikos lygmeniu atidarinėti žmonėms trečiąją akį, koreguoti čakras ir (už atskirą mokestį) suteikinėti norintiems įvairaus laipsnio šamanų ar toltekų rangus. Nei mamos, nei močiutės, iki to neprisigalvodavo. Tiesa, močiutė žinojo kai kurių vaistinių užpilų ir netgi paslapčia burdavo, bet nemokamai. Nes jos vyras – senelis – Smetonos laikais, dirbęs arba paštininku, arba mokytoju, kažkaip sugebėdavo iš atlyginimo nusipirkti karvę ir namą Krekenavoje.

Kur tu, seneli? Kur tu, didelis tarnautojo atlyginime?

Senelis ir jo didelis atlyginimas guli kaimo kapinėse. Vyrai „pakibę“. Ir kas turėjo pasikeisti šiuolaikinės atsakingos moters psichologijoje, kad ji pasidarytų tokia praktiška ir atsakinga, kad atstotų trūkstamą vyrą? Pradžiai moteris sudepresavo. Toliau ji išlipo iš depresijos. Ji turėjo kiek pakoreguoti savo principus ir požiūrius, kad jie atitiktų susiklosčiusią situaciją.

Jei Smetonos laikų ir karo metų močiutė vadovavosi taisykle „būk sąžininga ir bijok Dievo“, o tarybinių laikų mama – principu „visą gyvenimą aukoju vaikams“, tai šiuolaikinė moteris pirmiausiai turėjo peržiūrėti savo požiūrį į dvasingumą ir materialumą. Dvasingumas, ypač susijęs su nauda sveikatai, šiuo laiku brangiai kainuoja. Todėl tam, kad galėtumei naudotis dvasingumo keliamais privalumais, turi gerai užsidirbti. Vadinasi  labai tiktų tokie įsitikinimai:

• Dirbti už pinigus ne gėda, o natūralu;
• Pinigai įneša į santykius aiškumo;
• Reikia gerbti savo įdėtą darbą ir mokėti reikalauti.

Mamos to išmokyti negalėjo, todėl šiuolaikinės moterys atliko didelį vidinį darbą ir ne be psichologų ir šamanų pagalbos išsikapanojo iš depresijos ir pakoregavo savo pasaulėžiūrą. Ir atsistojo ant kojų.

Na, o kaip meilėje? Meilėje šiuolaikinės moterys ne kiek neatsilieka nei nuo mamų, nei – juo labiau – nuo močiučių. Tik štai kas gavosi. Močiutės nežinojo, nei kas yra orgazmas, nei kaip galima mylėtis ir nepastoti. Bet jos turėjo senelius. Mamos žinojo, bet tylėjo dėl drovumo ir taupumo. Šiuolaikinė moteris ir žino, ir kalba apie tai. Tiesa, jei yra su kuo kalbėti. Mama droviai tylėjo su tėčiu apie klitorio ir spenelių glamonių privalumus ir apie prezervatyvą. Šiuolaikinė moteris gal ir netylėtų, bet vyras jau kažkur dingo. Arba jis namą statosi, ar cigarečių išėjo. Jau ilgai, kaip išėjo. Antra jo žmona sako, kad matė jį paskutinį kartą Airijoje.

Tačiau žiūrėkite, kas čia toks atskrido prie lango ir žiūri į kambarį? O tai  balandis!  Balandžio paskirtis – nešti viltį. Kažkur yra žemė. Kažkur šalia yra ateitis. Kažkur šalia yra vieta, kur tęsis šiuolaikinės moters gyvenimas.

Olegas Lapinas