Jeigu tik mes žinotumėme, kas yra grožis… Bet mes galime tik spėlioti. Pamatai ką nors gamtoje, išgirsti kokią melodiją – štai tau ir kyla susižavėjimo jausmas. Harmonijos ir pakylėtumo. “Gražu”,- sakai. Ar grožis slypi tik mūsų viduje? Tuomet grožį pažinti gali bet kas iš prigimties. Ar jis – išorės savybė, kaip simetrija ar auksinė proporcija? Tuomet grožiui pažinti reikia specialiai mokytis meno mokykloje ar muzikos akademijoje. Bet tai tik meno kūrinių ar gamtos grožis. Moters grožis – dalykas dar sudėtingesnis. Čia jau prasideda idealizacija, seksualumas ir kitos lyties reakcijos. Žiūrėkite: graži giraitė apšviesta nusileidžiančios saulės neima staiga dar labiau puoštis, kai į ją žiūri susižavėjęs jaunuolis. O graži moteris – ima. Ji reaguoja į tai, kaip į ją reaguoja jaunuolis – ji pataiso plaukus, pakeičia kūno pozą, kiek apsinuogina, melodingiau juokiasi, siekia atrodyti dar gražiau. Juk save moteris vertina ne tik savo pačios akimis, bet ir vyrų, kurie į ją žiūri, akimis. Ji ima koketuoti savo grožiu, kas iki tam tikro laipsnio jos patrauklumą didiną, o virš to laipsnio – gadina. Todėl ji ir tikrina: “ar aš tau patinku?”. Ir veidrodis abejonę patvirtina – štai plaukų sruoga ne ten nukrito. Bet vyras tikina: patinki. Ir neretai tarp šių dviejų požiūrių vyksta įnirtinga kova. Jei konkrečiau – tarp vyro žodžių ir atspindžio veidrodyje.

Nereikia būti genijumi, kad suprastumei, jog į moters klausimą “kaip aš šiandien atrodau?” reikėtų atsakyti “gražiai”. Tačiau kiek toks atsakymas veikia pačią moterį? Juk ji dar žiūri į veidrodį. Ir labai retai kada lieka visiškai savimi patenkinta. Tai veidas ne visai simetriškas, tai raukšlelė kur nors. O baisiausias trikampis – talija, užpakalis, šlaunys. Šis trikampis – Bermudų, nes jame skęsta be žinios moters pasitikėjimas ir nuotaika. Ypatingo dėmesio zona – ji yra apsprendusi ne vienos moters dienos režimą, valgomą maistą, judėjimo kiekį ir renkamus rūbus. Nemanau, kad moterys nustebtų sužinojusios štai tokią versiją – Džokonda šypsosi taip paslaptingai, nes nenori rodyti savo sugedusių dantų. Šimtai tūkstančių moterų su sugedusiais dantimis kartoja ne tik šią šypseną, bet ir užima įvairias kitas pozicijas erdvėje, kurios turi paslėpti kokius nors kūno defektus. Tai yra jėga, stipresnė už protą: moteris šalia kito žmogaus instinktyviai slepia tai, kas jos kūne netvarkoje: ūgį, pilvą, dantį, taliją ar dar ką nors. Moteris instinktyviai pasitaiso veidą ir šukuoseną atėjus į namus nepažįstamam ar pažįstamam žmogui, ypač vyrui. Vyrai irgi taip elgiasi. Tik moteris vargiai ar gali jaustis gerai neturėdama po ranka veidrodėlio, pudros, lūpdažių ir tušo blakstienoms. Gal tai mados vėjai – karaliaus Liudviko laikų vyrai puošdavosi žymiai puošniau, nei dabartiniai. O gal tiesiog masinė kultūra verčia moteris siekti seksualių blondinių idealo ?

Jei jūs paklaustumėte moters, ar graži išvaizda jos gyvenime užima svarbią vietą, ne dažna moteris pasakys: ”vieną iš pirmųjų “. Tipiškiausi atsakymai bus apie tai, kad moteriai aukščiausiai stovi meilė, šeima, vaikai, sveikata, darbas… Tačiau jei ta pati, ką tik į klausimus atsakiusi moteris staiga sužinotų, kad pas ją ateina netikėtas svečias, ji labai greitai ir nemąstydama pažiūrėtų į veidrodį ir pasitaisytų šukuoseną. Jei jūs pastatytumėte moterį prieš pasirinkimą: ar praleisti vienatvėje savaitę be maisto ar savaitę irgi vienatvėje, tik be jokio veidrodžio, dušo ir jokios kosmetikos, moteris susimastys. Vyras rinksis maistą momentaliai. Kodėl?

Jei mes atkreipsime į šiuos nedidelius skirtumus moters dėmesį, ji pasakys kažką panašaus: “man ramiau, kai žinau, jog gerai atrodau”. Ir jai labai neramu, jei ji nežino, ar gerai atrodo ir jei kosmetikos po ranka nėra.

Be ko taip jaučiasi vyras? Galbūt, miške be degtukų ir peilio. Moters makiažas yra jai toks pat šventas daiktas, kaip indėnų veido išpuošimas. Indėnų nupiešti ant kūno ženklai sako apie daug ką: iš kur indėnas kilęs, kokių dvasių bijo, kokie jo ketinimai ir koks rangas gentyje. Indėnai prieš karą dažydavosi rimtai. Tai, kas ant tavęs nupiešta ir kokios plunksnos plaukuose – labai svarbu, nes apsprendžia tavo santykius su žmonėmis ir netgi likimą. Ir paauglės mergaitės, ir moterys gan ilgai dažosi prieš veidrodį prieš išeidamos iš namų. Moterys elgiasi taip pat rimtai, kaip indėnai prieš kovą, nes istorinė jų atmintis instinktyviai pastato į vietas prioritetus: patrauklumas – aukščiau už viską. Kas žino, koks būtų mūsų pasaulis, jei tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje kuriai nors moteriai po ranka nepatektų lūpdažius ir tušas? Ir ką jei jos veido nepastebėtų kuris nors vyrukas, tarkime, būsimo Napoleono ar Gorbačiovo tėveliai nepamatytų savo būsimų vaikų motinų, kaip labai geidžiamų ir patrauklių?

Moterys negalvoja apie tai, nesiruošia dažydamos gundyti gatvėje Napoleonų. Ne, jos apskritai dažosi nesiruošdamos. Tačiau pasąmoningai jos būtent ruošiasi. O jei jūs norite banalybės, tai gamta moteryje ruošiasi. Ruošiasi pačiam didingiausiam ir paslaptingiausiam pasaulyje aktui – giminės tęsimui.

Štai ateina opozicija. Moteriška opozicija kategoriškai tai paneigianti. Ji sako: jūs numenkinate grožį iki reprodukcijos pagalbinio mechanizmo. Jūs šventų ir nepaaiškinamų dalykų nė nebandykite suprasti patiniško proto pagalba. Tai narcistiški vyrai įsivaizduoja – sako moterys, – kad mes dažomės tik dėl jų. Šimtą kartų ne! Mes puošiamės, nes norime patikti ne šiems savimyloms. Mes norime patikti sau! Mums tiesiog smagu ir ramu vaikščioti Žeme jaučiantis, kad esame gražios!

Šioje vietoje vyrai pasimeta. Jų supratimu, neįmanoma atrodyti gražiu, netikslinant, kieno akimis, gražiu. Vyrams atrodo, kad grožis nėra absoliutus. Kad tai – kiekvieno skonio ir požiūrio klausimas. O ciniškesni priduria – ir išgerto alkoholio kiekio. Taigi, vyrams visiškai akivaizdu, kad ilgai besidažanti prieš veidrodį moteris nori kažkam patikti. Ir kad tas kažkas, tai kažkoks atsitiktinis ar konkretus žmogus. O jei dar tiksliau – vyras. Vyrui sunku suprasti gamtos balsą moteryje, nes jis su gamta yra kitokiose santykiuose, nei moteris.

Vyrui gamta tai pirmiausia tokia jėga. Tai kartais iššūkis, bet vyras tiki savo lengva pergale. Vyras irgi puošiasi prieš veidrodį. Jis irgi augina raumenis, kovoja su pilvuku ir netgi dažo plaukus. Vienas mano pažįstamas – ir joks jis ne gėjus – net antakius padažo. Gamta sendina, gamta kaupia riebalus, gamta retina plaukus. Vyras su tuo sutinka. Tačiau jis neįžiūri tame tokios kosminės ir besąlygiškos reikšmės, kaip moteris. Jis nelabai intymiai su šia gamtos dalimi bendrauja ir nelabai jos jėgą vertina. Kodėl? Todėl, kad vyrai santykinai mažiau priklauso nuo gamtos – nei tau mėnesinių, nei celiulito, nei gimdymų. Kažkiek vyrai labiau jaudinasi dėl išvaizdos paauglystėje ir amžiaus krizių metu. Tačiau visumoje išvysto stebėtinai nekritišką požiūrį į savo išvaizdą. Vyrams dažnai atrodo, kad jie yra gražesni ir atrodo jaunesni, nei yra iš tikrųjų. Jie nepastebi nei pilvuko, nei silpnų raumenų. Moteris sendinančioje gamtoje įžiūri ne tik iššūkį, bet ir labai galingą valdovę ir netgi konkurentę… Moteris juk dažniausiai save įsivaizduoja negražesnę, nei yra. Ji perdeda savo svorį ir užpakalio dydį. Jūs nerasite moters, taip gerai apie save galvojančios, kaip vyras. Ne, tiesa, rasite – psichiatrinėje ligoninėje su diagnoze “maniakinis susijaudinimas”. Normali moteris yra budri ir kritiška. Ir jei jau jai reikia su gamta kovoti, tai į šią kovą moteris meta visą savo ginklų arsenalą – nuo kosmetinės iki kirpėjų ir grožio salono.

Todėl sakyti, kad moteris puošiasi dėl vyro – nieko nepasakyti. Moteris puošiasi tam, kad atstatytų savo vertę, kuri yra moters gerovės, saugumo ir netgi psichinės sveikatos šerdis. Ir kiekvieną rytą prieš veidrodžius milijardai moterų tiesiog instinktyviai atlieka šį Sizifo darbą – atkuria savo šerdį, atstato savo gerovę, sutvirtina savo saugumą ir sveikatą. Žinoma, be visų šių pompastiškų žodžių ir epitetų. Tiesiog jau nuo mažens mažoje mergaitėje gyvena moteris. Gamtos dalis. Kiekvieną rytą gamta pabunda. Prasiskleidžia gėlės, atgyja žolė, medžiai ir krūmai. Pragiedrėja dangus. Iškrenta ir išdžiūsta rasa. Ir moterys prieina prie veidrodžių. Ir šis rytinis ritualas bus visada. Nes moteris visuomet klausysis savo tikrosios motinos – gamtos- balso.

O kieno ten išmuilintas veidas šmėkščioja? Tai vyras skutasi. Kam jis tai daro? Ką jame gamta nori sužadinti? Vyrų neklauskime, nes atsakys: “noriu tvarkingai atrodyti, o be to malonu skųstis”.

Štai dabar moteris ir gali pradėti savo seną žaidimą. Ji gali paklausti: “o kam tu nori tvarkingai atrodyti? Kam nori patikti?”.

Ir protingas vyras atsakys: “tau – kam gi dar?”.

Moteris patikės. Arba apsimes, kad patikėjo. Tiesą ji juk vis vien jaučia – moterys žinote, yra ne tik gražesnės, bet ir protingesnės, nei pačios mano.

Olegas Lapinas