O iš rizikuoti skatinančių posakių yra tik „kas nerizikuoja, tas negeria šampano“. Ir tas skamba kažkaip labai ne lietuviškai. Koks čia dar šampanas? Trys muškietininkai – tai prancūzai. Tomas Sojeris – tai amerikietis. Netgi keliaujantys Mumiai troliai – suomiai.

Mūsų sąmonei labiau suprantama ksenofobija – svetimų baimė. Štai Eglė žalčių karalienė, kuri surizikavo su neaiškiu tipu susidėti ir už tai sumokėjo. Jos broliai teisingumą atstatė ir svetimšalį nužudė. Pamilo Jūratė žvejį Kastytį ir buvo nubausta už tai – undinėms ne valia su sausumos gyventojais prasidėti. Ir, žinoma, tinka mums pasaka apie auksinę žuvelę, kur besaikis troškimas turėti vis geresnių dalykų priveda prie suskilusios geldos. Moralas – nenorėk per daug, būk saikingas. Vertink tai, kas tau atseikėta. Čia ir graikų filosofus galima prisiminti su jų saikingumo propaganda ir mirtinas nuodėmes, kur kalba eina apie nesaikingumą. Dorovingas gyvenimas čia atrodo taip: saikingai miegok, nedaug valgyk, dirbk, melskis, vaikus augink. Ir vėl miegok.

Tiesa, mes ne visuomet būname tokie. Rizikuoti peršokti per savo bambą siekia visi normalūs vaikai. Ilgą laiką mūsų bambos aukštis nesiekia nė metro, o kuris vaikas nebandė tiek peršokti? Vaikui nekyla klausimas, ką daryti laisvalaikiu. Žaisti! Išeiti į kiemą ar atsisėsti prie veiksmo kompiuterinio žaidimo – vaikystėje tai reiškia įsitraukti į rizikos pasaulį. Ankstesnė karta labiau rizikuodavo susilaužyti sprandą šokinėjant nuo garažo stogo ar nuo skardžio į ežerą. Tie, kas atkakliai bando atpratinti šiuolaikinį vaiką nuo kompiuterio, pamiršta šį esminį elementą: kompiuterinio žaidimo pasaulis vaikui saugesnis už kiemą, nors labiau žada laimę, nei realus gyvenimas. Juk virtualiame pasaulyje vaikas rizikuoja, tačiau ne iki mirties. Jis miršta žaidime, bet nuolat prisikelia ir dar žaisdamas nuolat gerina savo įgūdžius. Beje, taip jis nejučiom persismelkia reinkarnacija pagrįsta pasaulėžiūra. O ji yra gan optimistiška, nes vietoj mirties, siūlo atsakingą požiūrį į savo gyvenimą, nes kokį tu jį užtarnausi, toks ir vėl atgimsi. Turėti nuolatinį šansą pagerinti savo gyvenimą ir daryti tai be galo ir be krašto – kuo jums ne amžina viltis kelyje į laimę? Jei jūs jau norite, kad vaikai atsigręžtų į tikrovę, turite suvokti, kad joje netoliese visuomet vaikšto mirtis. Ir jums reikia priimti šią būtiną realaus gyvenimo dalį. O tuomet tik sakyti vaikui: “užuot žaidęs, eitumei į kiemą pažaisti”. Nes tuo pačiu jūs pasakote: “eik ten, kur didesnė rizika“.

Smegenų neurofiziologai paskutiniu metu daug dėmesio skiria smegenų mediatoriams – medžiagoms, atsakingoms už įvairias subjektyviai išgyvenamas mūsų būsenas. Jūs visi girdėjote apie serotoniną – tą patį, kurį suaktyvina dauguma antidepresantų. Gydytojai aiškina pacientams: “jums trūksta energijos, prislėgta nuotaika jums dėl to, kad serotonino per mažai. Vaistas jį suaktyvins, ir nuotaika pasitaisys”. Tačiau gydytojai nieko nesako apie antrą svarbų smegenų hormoną – dopaminą. Jis yra artimas adrenalino ir noradrenalino giminaitis. O apie adrenalinines būsenas taip pat visi girdėjo. Jos niekaip su ramybe nesusijusios, nes ir raumenų tonusą didina, ir kraujospūdį kelia, ir širdį verčia tankiau plakti. Serotoninas – tas pats, kurį propaguoja farmacininkai – sukelia mums „ramią ir patenkintą“ būseną. Tarkime, serotonino padaugėja sočiai pavalgius. Jūs visi žinote šią būseną. Tačiau ar jūs vadinate ją laime?

O dabar pažiūrėkime į tai, kas skatina žmones bijoti rizikuoti ir tuo pačiu bijoti laimės. Tai – dopaminas, mediatorius, atsakingas už motyvaciją. Jis verčia mūsų širdį plakti dažniau, jis skatina mus ieškoti tai, kas kelia malonumą, ir jis baudžia mus, jei mes savo sieko neišpildome. Baudžia nerimu, įkyrumais ir nemiga. Deja, baudžia ir priklausomybėmis, nes dopaminą išskiriančios smegenų ląstelės moka kartoti tai, kas kažkada sukėlė malonią būseną. Gerai, jei šią būseną jums kelia sportas, nuotykiai, meilės istorija, seksualinė aistra. Jos ir dopaminą, ir noradrenaliną verčia skirtis. Aktyvios meditacijos, joga, šokiai, kinų gimnastika taiči – veika dar įdomiau, nes subalansuoja ir dopaminą, ir serotoniną.

O ką jei motyvacijai skatinti jūsų gyvenime didelę vietą užima alkoholis, cigaretės, narkotikai, kazino? Praeina keli metai. Dabar dopaminas skiriasi vien pagalvojus apie geidžiamą stimulą ir jo negavę jūs jaučiate nerimą. Jums bloga, jums baisu, jums toj pat žūtbūt reikia pasitenkinti! Tai – abstinencija, savotiškas „apsinuodijimas“ dopaminu ir jo dariniu – adrenalinu. Anksčiau ar vėliau jų įtakoje vystosi psichozė – „balti arkliai“: haliucinacijos, nemiga, viso kūno drebulys, kliedesys, nesiorientavimas aplinkoje.

Galų gale kas yra baimė rizikuoti, jei ne baimė nusiristi į šią būseną? Kodėl nerimo dažnas komponentas: “oi, atrodo, einu iš proto”? Kodėl tėvai sako dūkstantiems vaikams :“na gana, apsiraminkite, eikite miegoti“? Nes jaučia baimę, kad vaikai „išeis iš rėmų“, kitaip sakant „išeis iš proto“. Tėvams reikia patogių vaikų, t.y. tokių, kurie „sotūs, laimingi, šiltai aprengti“. Jie paruošė pamokas, pavalgė ir dabar saldžiai miega. Ir tėvams ramiau. Visų smegenyse aktyvus serotoninas.

Ką daro gydytoja tais atvejais, kai žmogų apima abstinencija? Jų pastangos krypsta į raminimą bei serotonino aktyvavimą. Dopaminą jie blokuoja stipriais vaistais – neuroleptikais. O nuotaiką bando pataisyti serotoniną aktyvinančiais vaistais – antidepresantais. Sėkmingu atveju žmogus jaučiasi ramesnis ir, pagal galimybes, vengia senų stimulų. Nes prisimena siaubingas pasekmes. Negeria, nerūko, narkotikų nesileidžia, į kazino nevaikšto. Gyvena sau „serotoninį“ gyvenimą – stabilų, sotų ir ramų. Tik kartais skundžiasi, kad šis stabilumas atrodo jam nenatūralus. Ne, lyginant su tuo kas buvo, jam geriau ir namiškiai patenkinti. Tačiau kažko jam vis dėlto trūksta. Trūksta taip stipriai, kad trečdalis pasveikusiųjų ima ir sulaužo stabilumą – vadinasi tai „recidyvas“: vėl prisigėrė, vėl rūko, vėl leidžiasi, vėl lošia. Tarsi automatiškai sulaužo pusiausvyrą bandydamas sužadinti seną, neramią, kartais siaubingą, bet vis dėlto tokią mielą „dopamininę“ būseną. Kodėl būtent į nesveikus stimulus atsigręžia žmogus? Nes nepažįsta kitokių, sveikesnių stimulų.

Tai kokios tuomet prašosi išvados? Mums neužtenka ramybės ir stabilumo. Mums reikia nuotykių. Mums reikia mokėti geisti, norėti, siekti. Mes neturime bijoti malonumo ir suskilusių geldų. Ir žalčių nereikia bijoti. Mums reikalingas azartas ir ne tik tas, kuris atsiranda per krepšinio čempionatus sėdint prieš televizorių. Anksčiau ar vėliau mes turime patys įsitraukti į tai, kas išeina iš mūsų komforto zonos. Jei judant kažkokia kryptimi jums darosi neramiau – jūs teisingame kelyje.

Olegas Lapinas