TEISĖ SMERKTI

Gyvenimo įvykiai rutuliojasi dviejose pagrindinėse scenose – išorinėje ir vidinėje. Išorėje mes stebime materialaus pasaulio įvykius. Viduje – psichikos įvykius. Abi šios scenos yra vienodai reikšmingos.

Kada mes mąstome apie aplinkinius, esame linkę užmiršti, kad jie – taip pat žmonės, ir kiekvienas iš jų turi savąją psichikos sceną. Apie kitus žmones mums paprasčiau mąstyti kaip apie robotus – mes vertiname jų išorinį adekvatumą ir racionalią naudą.

Mums labai lengva postringauti, kaip reikėtų elgtis kitiems žmonėms. Mes visiškai ramia širdimi juos smerkiame lygindami jų elgesį su moralės idealais. Ir nuoširdžiai stebimės jų netikusiais poelgiais. Tarsi nepriekaištingumas – tai gyvenimo norma. Aplinkiniams…

Jei pažvelgsime į save – ten viskas atvirkščiai! Mes visiškai ištikimi savo iracionaliems jausmams, kuriuos karštai giname. Ir apakinti tų jausmų visiškai nepastebime savo išorinio neadekvatumo.

Tai, kas „šventa“ vienam, atrodo kaip „idiotizmas“ kitam. Mūsų pačių aktualios emocijos – tai visada „teisinga“. O svetimos, jeigu tai kertasi su mūsiškėmis – tiesiog „visiška nesąmonė“. Už tai, kad mes pykstame ant aplinkinių, jie „turėtų“ atgailauti. Už tai, kad jie pyksta ant mūsų, jie „turėtų“ atgailauti dvigubai.

SAVĘS PLAKIMAS

Iš esmės smerkimas panašus į piktą šunį, kuris aploja tiek svetimus žmones, tiek ir šeimininkus. Tiesiog aplinkinius mes smerkiame drąsiai ir pasitikinčiai. Mes jaučiame, kad turime tam teisę. O save – nenoriai, susitraukę iš gėdos.

Iš pradžių mes iš visų jėgų giname savo audringus jausmus. O kada audros nutyla ir pasikeičia dekoracijos, mes, tarsi būtume praregėję, puolame smerkti save – lygiai taip pat nematydami psichikos scenos. Kaltiname save už tai, kad mes tiesiog žmonės, o ne tobuli robotai arba gyvi dorovės idealų įsikūnijimai. Tarsi nepriekaištingumas – gyvenimo norma.

Kol dar išeina, kaltę slepiame net patys nuo savęs apleistuose sielos kampeliuose. Dėl tos priežasties net pačią mažiausią užuominą į kaltę priimame liguistai, nes tai rezonuoja su nuslopintu „nuodėmingumu“. Nekalčiausią pastebėjimą priimame piktai protestuodami.

Kitų žmonių smerkimas ir savęs plakimas – dvi tos pačios monetos pusės. Šį polinkį galima pavadinti „privalomanija“. Tai tokia despotizmo rūšis, kada mums atrodo, kad turime teisę spręsti, kokie privalome būti mes ir kokie privalo būti aplinkiniai. Netgi jei tai visai neįmanoma – mums nusispjauti. Štai tokia atžari nepagarba psichikos scenai – tiek savosios, tiek ir svetimos.

AR MES TURIME TEISĘ SMERKTI?

Įsivaizduokite, kad malūnininkas pamiršta, jog malūno sparnus judina vėjas ir pradeda aiškintis santykius su malūnu nurodinėdamas, kada ir kokiu greičiu jam sukti girnas.
Panašiai elgiamės ir mes, kada imamės teisti. Kūnas panašus į malūną neturintį savo valios. Vėjas – tai gyvos sielos srovės, atgaivinančios materiją. Ar galime nurodinėti sielos „vėjams“, kokia turi būti kryptis ir greitis, kai net nepažįstame jų prigimties?

Mes patys sau – nesuprantama energijos-informacijos substancija. Mes niekada nematome realių žmonių. Matome jų dekoratyvinį išorinį sluoksnį – įsitempusius kūnus erdvėje. Kiekvienas iš mūsų – atskira, paslėpta nuo svetimų akių realybė. Psichinė gyvenimo scena, turinti lemiamą įtaką, lieka paslėpta.

Mes lengvai pripažįstame fizines kliūtis: uolas, taigą, pro kurią neįmanoma prasibrauti, plėšrūnus… O vidinių, psichologinių kliūčių nepripažįstame.

Uolą galima ir kirvuku išskaptuoti. O patirties trūkumo nėra kuo pakeisti. Negali jauna, naivi, neturinti patirties asmenybė mąstyti ir elgtis kaip brandi asmenybė.

Pažvelkime į save, į nepasitenkinimą savimi ir aplinkiniais. Iš kur mes žinome, kad gyvenimas turėtų būti kitoks? Kodėl neturėtų būti prieštaravimų, paklydimų, trūkumų ir kančių? Ar ne dėl to, kad mums labai norisi tuo tikėti?

Jeigu iš vaiko nuo ankstyvosios vaikystės išmušinėjo poreikį būti mylimam, argi nėra natūralu, kad iš jo išauga negailestingas sociopatas?

Kai mes smerkiame kitus žmones ar plakame save, mes nesuprantame ir negerbiame natūralių psichikos dėsnių. Kiekvienas gali būti tik pačiu savimi.

NATŪRALUS TEISINGUMAS

Gyvenime nėra neteisybės. Gyvenimas neprašo jo mėgti ar pateisinti. Kuomet susiduriame su apgaule, nedėkingumu ir priešiškumu, tai būna nelengva pripažinti. Ir vis dėlto – tai gyvenimo duotybės.

Gyvenimas nėra pasakiškas sapnas. Jis labiau primena laukinį mišką, kur plėšrūnai ir žolėdžiai sugebėjo susitarti dėl abiems pusėms naudingo bendradarbiavimo ir draugystės. Bet tai netrukdo jiems plėšikauti ir nusispjauti ant susitarimų. Susitarimai nuo pat pradžių sąlygiški. Niekas niekam neskolingas. Kūryba – laisvos valios aktas, o ne įgimta pareiga.

Kol mes tikime idėja, kad gyvenimas turėtų būti kitoks, tol manome, kad jis neteisingas. Šis protestas panašus į įžeisto vaiko pasipiktinimą tėvais, kad jie pamatytų, kaip jį nekaltai nuskriaudė ir pagailėtų.

Vaikystėje tai suveikdavo. Ir pagal senus įpročius mes toliau skundžiamės neteisybe, tik jau nebe tėvams, o kažkur į erdvę virš galvos ir laukiame „teisėto“ atpildo.

Suaugusiam žmogui labai naudinga atsiminti, kad dabar jis – akis į akį su gyvenimu. Aplinkiniai gali padėti, bet jie turi visišką teisę atsisakyti ir nepalaikyti. Bent jau dėl to, kad jiems patiems reikia pagalbos ir palaikymo.

Igoris Satorinas

Vertė Dalia Lapinienė