Aš manau, kad komentarai iš serijos „Jūs privalote atleisti!“– nieko verti ir nuodingi. Šiandien perskaičiau šią frazę po moters, kurią daug metų mušdavo vyras, postu. Vyras mušdavo ją. Ir jų mažus vaikus. Ir varydavo lauk iš namų. Ir apskritai, darydavo tai, ką daro smurtautojai siaubo filmuose. O jai iš karto komentaras „Jūs pasistenkite jį suprasti ir atleiskite jam!“
Taigi, kodėl taip negalima? Pirmiausiai, supratimo ir palaikymo šiuo atveju reikia aukai, o ne smurtautojui. Reikalauti, kad auka suprastų smurtautoją – tai kažkoks velniškai iškrypęs požiūris. Be to, supratimui ir atleidimui reikia didžiulių resursų, kuriuos daug prasmingiau panaudoti aukos ar artimos jos aplinkos atsistatymui, o ne smurtautojui. O visų svarbiausia – nereikia atleisti tam, kuris nelaiko savęs kažkuo prasikaltusiu ir neprašo, kad jam atleistų.
Galima išgyventi situaciją, galima su laiku paleisti ją, pamiršti, bet ne atleisti. Priešingu atveju atsiranda tikimybė papulti į serijinio smurto ko-priklausomybę. Tau į snukį – o tu atleidai. Tau vėl į snukį, o tu taip puikai padirbėjai su savimi ir vėl atleidai. Žodžiu, istorija apie tai, kad „būk aukščiau ir atleisk tam, kuris tave skaudina“ yra labai naudinga smurtautojui. Nes ji perkelia atsakomybę aukai.
Aukos juk apskritai nėra malonios – verkia, skundžiasi, sukelia nemalonius jausmus. Tai tegul jau greičiau atleidžia, pamiršta, tampa vėl linksmos ir patenkintos ir nustoja mus kankinti savo kančiomis! Be to, tai labai patogu – turėti po ranka viską atleidžiantį žmogų. Ką jam bepadarytum, o jis tau ėmė ir atleido! Jis juk nenori būti apsižliumbęs ir įsižeidęs kakutis, ar ne?
Tam, kad atleistume žmogui, jis turi (pats pirmas!) padaryti nemažai žingsnių.
- Pripažinti tai, kas įvyko. Paprastai smurtautojai šiame etape kalba, kad nieko neprisimena, kad tu kažką supainiojai, tu išsigalvoji, aš negalėjau taip pasielgti, tu apskritai beprotė, tau reikia pas gydytoją.
- Prisiimti visą atsakomybę už tai, kas atsitiko. Ne „tu mane užknisai“, ne „mano gyvenimas buvo labai sudėtingas“, ne „visi kartais taip pasielgia“. O „taip, aš tai padariau“.
- Atsiprašyti ir gailėtis. Nuoširdžiai. Ne „tu mane įvarei į kampą, na, atsiprašau“. Dažniausiai atsiprašyti neišeina todėl, kad smurtautojas galvoja, kaip išlaikyti savo vertės jausmą, o ne apie aukos jausmus.
- Turbūt pats sudėtingiausias punktas. Reikia labai aiškiai suvokti, kad vieno karto su pasiaiškinimais ir atsiprašymais dažnai būna maža. Kad vienas „atsiprašau“nenubraukia metus besitęsiančių traumų. Kad auka kartas nuo karto sugrįš į 1–3 punktus, kad įsitikintų – tai nuoširdu. Tai tikra. Jam jos jausmai svarbesni už jo paties svarbumo jausmą. Nes labai dažnai smurtautojui atrodo, kad po atsiprašymų istorija baigta, viską pamiršome ir pradėjome nuo nulio. Problema viena – ta netikėlė auka nenori visko taip imti ir pamiršti. O nori dar apie tai kalbėti, kad įsitikintų, kad atsiprašęs jis iš tiesų pasikeitė. Beje, tai dažnas atvejis sutuoktinių neištikimybės istorijose. Tas, kuris išdavė partnerį, būna nusivylęs ir įsižeidęs, kad išduotoji pusė negali visko pamiršti iš karto po to, kai jis atsiprašė.
- Pasistengti kompensuoti kažkuo svarbiu sau ir reikalingu aukai. Na, panašiai kaip Vokietija mokėjo pinigines kompensacijas nukentėjusioms šalims ir tautoms. Be abejo, tie pinigai nesugrąžins nužudytųjų, bet jie pagerins gyvenimą išlikusiesiems. Kompensacija nebūtinai turi būti materialaus pavidalo. Tai gali būti fizinė ar emocinė pagalba. Svarbu, kad tas, kuris prašo atleidimo, būtų nusiteikęs kaip nors kompensuoti žalą. Net jeigu sulaužėte daiktą, kurį jums paskolino draugas, jūs nesakote: „Labai atsiprašau“. Jūs sakote: „Labai atsiprašau, galbūt galėčiau tau nupirkti tokį pat?“. O prarasti metai, sveikata, psichika, tikėjimas žmonėmis – tai juk daug daugiau negu sulaužytas daiktas. Nukentėjusysis gali atsisakyti nuo kompensacijos, gali ją priimti, bet tai pasiūlyti reiškia, kad jūs iš tiesų gailitės ir esate pasiruošęs padaryti kažką, kad atlygintumėte žalą. Tai labai svarbu.
Ir štai po viso to galima žmogui atleisti. O kol tai neįvyko, geriausias būdas – užtrenkti duris jam prieš nosį ir su laiku pamiršti tai kaip košmarišką sapną. Tam, kad galėtumėte kurti kitokį, laimingesnį gyvenimą, kuriame nėra smurto. Maždaug šitaip.
P.S. Ir ne, virtuviniai psichologai neteisūs. Sveikos psichikos savybė nėra atleisti smurtautojui. Sveikos psichikos savybė –apsaugoti save nuo smurto ir kuo greičiau išeiti iš ten, kur blogai. O lįsti į patį tankumyną siekiant suprasti subtilią smurtautojo sielos sandarą – tai giliai traumuoto, ko-priklausomo žmogaus savybė.
Alina Farkaš
Vertė Dalia Lapinienė