Meilės kalba – viena iš svarbiausių pasaulyje. Seksas – žmonių išlikimo pagrindas. O bendravimas – būtina savitarpio pagalbos ir kolektyvinio darbo sąlyga. Tačiau ar mūsų kalbos yra vienodos? Ir kodėl žmonėms taip dažnai nesupranta vienas kito? Kad to nebūtų, mums reiktų suprasti, kaip kitas žmogus supranta pasaulį. Ir jo dalį – save patį.
TRYS MEILĖS RŪŠYS: MEILĖ SAU, MEILĖ SAVIŠKIAMS IR MEILĖ KITAI LYČIAI
Pasaulį mes suprantame pirmiausiai iš pojūčių. Iš aibės pojūčių , lydinčių mus tuo metu, kai per mūsų kūno „vartelius“ praeina į vieną ar į kitą pusę:
- Šviesa per akis link regos centrų , kuriančių vaizdus;
- Mūsų meilė mamai, švytinti iš mūsų akių, arba nuoskauda ar išgąstis;
- Garsai per ausų landas, einantys link klausos centrų, kuriančių garsus;
- Mikroskopinės molekulės per šnerves, einančios link uoslės centrų;
- Įvairios maistingos medžiagos per burnos angą, einančios per liežuvio receptorius link skonio centrų;
- Šlapimas, išmatos, išeinantys per išskiriamas angas, sukeliantys palengvėjimo pojūtį („nusilengvinau“);
- Mūsų lyties organai per mūsų veiksmus ar kito žmogaus lyties organai keliantys itin malonius pojūčius.
Taigi, save mes pirmiausiai pažįstame iš vaizdo veidrodyje, iš savo kūno skonio, kvapo, o ypač iš „nuosavųjų“ receptorių, jie taip ir vadinami „proprio“ („nuosavieji“) receptoriai – taip jaučiame savo raumenis, gleivines, vidaus organus. Taip čiupinėdami save dar lopšyje mes atrandame savo kūno ribas.
Svarbu yra tai, kad daugumą šių procesų, kai kažkas praeina pro mūsų kūno angas -„vartelius“, lydi malonūs pojūčiai. Ir siekimas tuos pojūčius pakartoti tampa mūsų norų (potraukių) šaltiniu. Mūsų psichika iš pasyvaus „veidrodžio“ virsta dinamine jėga, siekiančia atlikti tam tikrus veiksmus, kurie būtinai įtraukia į save dalį ar visus šiuos „vartelius“. Mes nuo pat gimimo kažką kišame į burną, čiupinėjame, judame, manipuliuojame daiktais, vartomės, kutenamės, ir viso to pasėkoje mėgaujamės, pasibjaurėjame, juokiamės, verkiame, bendraujame su aplinkiniais. Ir neatsitiktinai tam reikalingi „itin malonūs“ ir „nemalonūs“ pojūčiai – taip mūsų psichika padeda mums naudotis šiais kanalais vis dažniau ir dažniau. Mūsų smegenyse veikia neurofiziologų atrasti „malonumą nešančio veiksmo pakartojimo“ centrai. Ir kartodami malonų veiksmą mes išgyvename bei mokomės. Kartoti tai, kas malonu, vengti to, kas nemalonu – kitaip neišgyventumėme.
O ko čia dėta meilė? Meilė čia netgi labai vietoje, kadangi meilę galima suprasti kaip susiliejimą su kažkuo. Netgi obuolio valgymas yra susiliejimo aktas, taigi – savotiška meilė. Tyrinėdami pojūčius, kylančius iš kūno, mes padedame sau išlikti. Glostydami save, besimaitindami, netgi sapnuodami – mes atliekame susiliejimo su savimi aktą, o tai ir yra meilė sau. Ir tam, kad susilietumei su kitu žmogumi, būtinai turime panaudoti tuos pačius kanalus – medžiagai, informacijai ar kitam žmogui priimti į save ar kažką iš jo rankų bei lūpų. Ir atiduoti, suteikti save kitam.
Tačiau reikia viso to ne tik mums, kaip individams. Šie kanalai nuo pat pradžių buvo reikalingi mūsų rūšiai išlikti. O mūsų rūšis, kaip žinia, 99% savo istorijos praleido gentinėje, bendruomeninėje santvarkoje. Pats žodis “santvarka” reiškia tam tikrą tvarką, organizaciją. Ir kaip kiekviena tvarka, ji turėjo savo struktūrą. O struktūra ši rėmėsi ne rašytiniais įsakais bei konstitucijomis, o meile. Priklausyti genčiai – tai juk irgi savotiška meilės išraiška. Būti išmestam iš genties – nemeilės ženklas. Mes pradėjome jausti, ką reikia daryti, kad gentis, šeima, bendruomenė tavęs neišmestų. Ir už ką ji mus palaiko, giria, apdovanoja. Tai nebuvo tiesiog malonus pabuvimas tarp žmonių. Tai buvo išgyvenimo klausimas. Išmestas tu neišgyventumei. O net ir išgyvenęs nepratęstumei giminės. O netgi pratęsęs giminę, be genties paramos negalėtumei išlaikyti vaikų. Ir tam, kad tu priklausytumei genčiai, kad sukurtumei jos viduje savo šeimą ir vaikus, tu turėjau suprantamu kitiems būdu parodyti, ką tu moki, ką sugebi, kam esi genčiai naudingas. Ir parodyti taip, kad aplinkiniai tai suprastų. Juk tu gali įsivaizduoti, koks esi šaunus, o kitiems ne motais, jie tavo turtingo vidinio pasaulio nemato. Todėl gentyje atsirado:
- Vadų, kurie nuolat jaučia impulsyvų, nesuvaldomą poreikį judėti pirmyn vedant paskui save visą gentį; tokiam žmogui gentis leidžia turėti daug nesankcionuotų lytinių santykių („genofondo sėja“);
- Žemesnio rango vadovų, kurie medžioklėse eidavo šonuose, sugebėdami gerai jausti aplinką, taupiai naudodami maisto racioną ir lanksčiai vesdami paskui save mažus būrius karių bei medžiotojų; (šiems žmonėms būtina turėti jautrią „ribos su išore zoną“ – odą ir lankstų kūną);
- Dieninių bandos sargybinių, kurie gerai mato dieną ir savo emocijomis perspėja visus apie pavojus;
- Naktinių bandos sargybinių, kurie gerai girdi naktį ir saugo gentį, kai visi miega;
- Žmonių, kurie turi gerą skonį, todėl sugeba atpažinti valgomus dalykus nuo nevalgomų;
- Pilkąjį kardinolą – žvalgą ar šamaną, kuris gerai užuodžia ateities įvykius, išdavystes bei pavojus;
- Žmonių, kurie turi „gerai pakabintą liežuvį“ ir sugeba visus informuoti apie gandus bei prajuokinti;
- Stiprių, raumeningų bei daug klausimų neužduodančių karių, medžiotojų ir statybininkų;
- Taupių, tvarkingų, sąžiningų, patikimai užnugarį saugančių žmonių.
Atkreipkime dėmesį, kad kiekvienai funkcijai atlikti žmogus privalėjo pasižymėti tam tikru charakteriu ir su juo susijusiu stipriausiu pojūčių kanalu. Vargu ar gerai girdintis, bet nelabai matantis žmogus taptų dieniniu genties saugotoju. O štai nakties tyloje saugoti gentį nuo plėšrūnų – prašau. Vargu ar jautrus „iš baimės išplėstomis akimis“ ir emocingas vyras taptų tinkamu kariu. O štai gerai savo raumenis valdantis – prašau. Taigi socialinę padėtį gentyje nemaža dalimi apspręsdavo prigimtiniai žmogaus polinkiai. Ir tai reiškia, jog iš esmės genties meilė buvo nuperkama mūsų būdu, charakteriu. O galbūt, nuperkama ir dabar, šiuolaikinėje visuomenėje. Tik dabar:
- Genties vado vietą užima korporacijos generalinis direktorius;
- Šalia vadovo sukiojasi strategiškai mąstanti pavaduotoja – „pilkasis kardinolas“, šnabždanti jam į ausį, ko reiktų pasisaugoti ir kokius pavojus korporacijai ji nujaučia;
- Vietinių vadų vietą užima padalinių vadovai, lanksčiai organizuojantys pardavimus ar valdantys finansus;
- Švytinčių akių aktorės žavi, stebina ir prikausto milijonų žiūrovų dėmesį;
- Naktį eilinę baladę kuria garsus roko muzikantas;
- Per radijo laidą visus išjudina plepus ir linksmas laidos vedėjas;
- Priemiestyje tyliai ir ramiai raumeningi vyrukai stato kotedžus;
- Tvarkingi, ištikimi ir sąžiningi šeimos nariai skuba su krepšiais iš prekybos centrų…
Socialiniai vaidmenys nepasikeitė, pasikeitė tik dekoracijos ir uniforma. Skirtinga jutiminė prigimtis („siekiu tikslo; užuodžiu; jaučiu; matau; girdžiu; veikiu; saugau“), virtusi esmine charakterio kryptimi, vis dar reikalinga visuomeninei santvarkai palaikyti. Joje galų gale kiekvienas siekia to paties – išlikti neišmestam, o priimtam į bendruomenę, kad būtum mylimas.
Ir pagaliau netgi bendruomeninėje santvarkoje žmonės poruodavosi ne bet kaip. Jie būtent poruodavosi, t.y. sudarydavo poras. Ir čia buvo reikalinga trečia meilės rūšis – seksualinė meilė tarp vyro ir moters. Jai reikėjo, kad tu su savo individualiomis savybėmis „pakliūtumei į akį“ kitos lyties personai. Bet kaip mes čia pasakėme? „Pakliūtumei į akį“? O gal „pakabintumei makaronų jai ant ausų?“ O gal „pavergtumei savo jėga“? Matome, jog jau čia prasideda skirtingos meilės kalbos. Kitokios meilės tarp vyro ir moters. Tačiau sustokime prie „esminio jutimo“.
PRIGIMTIS IR SOCIALINIS VAIDMUO PSICHOANALIZĖJE
Jūs žinote, kad vieni vaikai iš prigimties labiausiai vadovaujasi puikiai išvystyta rega, kiti – jautria klausa, o treti – lytėjimu. Ir kad vieni vaikai yra jautrūs, tylūs ir muzikalūs, o kiti – padaužos, rėksniai ir nenuoramos. Prisiminkime Froido pirmuosius aprašymus apie tai, kaip psichikai besivystant kiekvienas iš mūsų pereina tai per oralinę, tai per analinę, tai per genitalinę vystymosi fazę. Kiekvienoje fazėje pradžia vis ta pati – veiksmus apsprendžia psichologinis malonumo siekis, kylantis iš reikšmingų toje stadijoje pojūčių, iš vis kitų erogeninių zonų. Froidas aprašė, kaip itin malonūs ar itin nemalonūs išgyvenimai tam tikroje stadijoje veda į „fiksacijas“ ir vysto tam tikrus charakterio bruožus. Tarkime, žmonės, fiksuoti burnoje, lūpose – oralinėje stadijoje, gyvenime pasižymi polinkiu daug rūkyti, valgyti, gerti, kalbėti, graužti nagus, stipriai prisirišti prie žmonių. Šie būdo bruožai kyla iš sureikšminto santykio „mano burna – mamos krūtis“. „Uretralinis“ (su šlaple) susijęs erotizmas siejamas su garbėtroška, ypač vyrų tarpe: „pažiūrėkite, kaip aukštai aš moku pasišlapinti“ – su pasididžiavimu sakydavo mažas berniukas, o jį kažkodėl žiauriai baudė už šlapimo nelaikymą. O štai analinio būdo bruožai – kažkada ilgas priverstinis sėdėjimas ant puoduko virto gebėjimu kontroliuoti aplinką, tvarkingumu, taupumu, užsispyrimu. Iš išorės tai atrodo pritemptas paaiškinimas, tačiau įsijautę į dviejų metų vaiko savijautą prisiminsime tai, ką mes darome su savo išmatomis sėdint ant puoduko – iš tiesų mūsų pirmos savikontrolės, disciplinos, mokėjimo „sulaikyti – atiduoti“ pamokos. Kaip čia nepatikėsi, kad šie išgyvenimai gali transformuotis (ar kaip sakė Froidas “sublimuotis”) į sureikšmintą polinkį kontroliuoti savo aplinką, sulaikyti ar išleisti pinigus („sulaikau- atiduodu“) ar užsispyrimą (ypač užkietėjus viduriams)?
Froido svarbus atradimas buvo tas, kad pirminiai potraukiai savo tiesiogine forma suaugusiųjų žmonių visuomenėje nepriimtini. Todėl mes juos „sublimuojame“, arba paverčiame juos socialiai priimtina forma. Sadizmas (kildinamas iš ankstyvo impulso įkąsti į mamos krūtį) virsta, tarkime, garbinga satyriko ar kino kritiko veikla – jo pastabos ir vadinamos „kandžiomis“. Jau minėtas potraukis sulaikyti išmatas protestuojant prieš tėvus virsta sėkmingo bankininko taupumu. Ir tai nėra tiesiog pramoga – sublimuoti potraukius. Jei mums nepavyksta savo potraukio sublimuoti, mes priversti tiesiog kovoti su juo, kas sukelia neurozę. O jei mes bandome išreikšti jį tiesiogine, vaikiška forma – gaunasi psichopatija, sociopatija, daromi nusikaltimai. Todėl nenorėdami nei sirgti neurozėmis, nei tapti psichopatais, mes tiesiog priversti socializuoti savo prigimtį.
Tikėtina, jog mūsų socialiniams vaidmenims paaiškinti iš tiesų tinka idėjos, kildinamos iš psichoanalizės. Froido pasekėjai išplėtė charakterių klasifikaciją. Froido mokinys Abrahams labiausiai tyrinėjo „analinį charakterį“, Erichas Fromas- „uodžiamąjį“. O vengrų psichologas Leopoldas Szondi netgi pasiūlė įdomu testą. Jį galima rasti internete. Jame tarp aibės psichinių ligonių veidų reikia kelis kartus rinktis porą tų veidų, kurie tau labiausiai simpatiški, ir porą tų, kurie tau atrodo labiausiai atstumiantys. Pagal Szondi hipotezę, mes nesąmoningai renkame tuos portretus, kurie turi savyje išreikštą „vektorių“ arba potraukį, atitinkantį mūsų pačių stipriausią potraukį. Tarkime, tipiško sadisto veidą turintį žmogų mes laikome simpatišku, jei patys priimame savyje tam tikrą agresiją, t.y. leidžiame pasireikšti taip vadinamam „s“ („sadistinio seksualumo“) vektoriui – jis reiškia ne tik sadizmą, bet apskritai brutalumą, veržlumą, polinki pavergti, įvaldyti. Patologiniu atveju mes turime sadistą. Tačiau socializuota forma tai gali būti tiesiog „seksualinis veržlumas lovoje“ ar „agresyvus vairavimo stilius“, o gal – stomatologo, chirurgo veikla. Jei Szondi teste mes atmetame kai kuriuos žmones, tikėtina, jog jų patologine forma išreikšti „vektoriai“ mums patiems mumyse yra uždrausti ar neigiami. Esant dažnam to vektoriaus atmetimui, mes galime turėti psichinių ir santykių problemų. Tarkime, daug atmetimų „sadizmo“ vektoriuje reikštų, jog mes labai bijome savo agresyvumo, veržlumo ir mums gali trukti pasitikėjimo savimi, kilti įvairiausių psichosomatinių skausmų, netgi atsirasti paranoja – patologinė užpuolimo baimė.
Olegas Lapinas