Vienos nakties nuotykiai – meilės paieškos ar desperatiškas bėgimas nuo vienatvės?
Kartais žmonės su kuo nors susipažįsta, išgeria, pasišneka ir mylisi. Po to jie nebetęsia santykių ir retrospektyviai vadina šį įvykį „nuotykis“. Ką jie su tuo daro? A, nieko. Štai sako, buvo toks nuotykis. Nemaža dalis priduria: ir prisiminti nėra ko. O kai kas – mažuma – pasako: fantastika. O kiti – nemalonu kažkaip. Paskutinėje grupėje atsiduria tie, kurie jaučia sąžinės priekaištų, nes yra įsipareigoję prieš sutuoktinius. Arba prieš tėvus. Arba prieš savo sąžinę. Arba prieš dievą. O gal prieš motiną.
O būna žmonių, kurie meilės nuotykių tyčia ieško. Dažniausiai toks žmogus nevedęs ir neįsipareigojęs. Jis pasako: noriu šįvakar įsimylėti. Ir važiuoja kur nors į barą. Čia neretai gali rasti kitą žmogų, kuris irgi to paties nori. Jei tai moteris, tai ji nesunkiai sugundo vyriškį, nes išgėrę vyrai praranda diferencijuotą reiklumą ir lengvai reaguoja į paryškintas moters kūno formas: krūtinę, trumpo sijono kiek pridengtą ir pėdkelnių aptemptą koją, kvepalus ir taliją. Tuomet moteriai šnekėti daug nereikia, nes vyrams tokioje kondicijoje tai nebūtina. Jis pats jai ką nors pasakoja, o ji supratingai tyli. Tuomet jie kur nors važiuoja. Mylisi. Ir nuotykis pasibaigia. Kadangi šioje situacijoje nuo pat pradžios būna lūkesčių turėti nuotykį, tai įmanomi du variantai. Nuotykis viršijo lūkesčius – retas atvejis. Ir nuotykis nuvylė – dažnas atvejis.
Kada nuotykis pateisina ar viršija lūkesčius? Kai žmogus jame atranda kažką netikėtai naujo. Tarkime, lytiškai šalta save laikanti moteris staiga patiria orgazmą. Arba potencija besiskundžiantis vyras staiga atgauna erekciją. Arba paaiškėja, kad lytinio akto metu ne visi vyrai ir moterys yra vienodi. Pasirodo, kai kurie pavirsta reaktyvine torpeda. Ir tai stebina.
O kada nuotykis nepasiteisina? Kai paaiškėja, jog lytinis šaltumas ir maža erekcija liko tokie pat. Ir kad žmonės lovoje elgiasi vienodai. Tiesa sakant, atsitiktiniai nuotykiai dažniausiai netenkina ne tik dėl to. Jie netenkina dėl savo surogatinės prigimties. Kas yra surogatinė prigimtis galime suprasti prisiminę, kuo skiriasi kukurūzų spragėsiai su kola nuo normalių pietų. Ir tai, kad nemaža dalis atsitiktiniais nuotykiais nesitenkina, atskleidžia labai gerą dalyką apie mus, žmones. Jis reiškia, kad mes turime normalią poreikių hierarchiją, kaip ją nusakė humanistinis psichologas Maslow. Jis nusakė, kad fiziologiniai poreikiai (saugioje vietoje skaniai pavalgyti, maloniai pasituštinti ir smagiai pasimylėti) – tai tik poreikių pradžia, piramidės apačia. O toliau eina poreikiai mylėti ir būti mylimam, savigarba, pažinimas ir savęs realizacija. Jei apatiniai poreikiai patenkinti, tai lieka dar viršutiniai. Jei jų nebūtų, dauguma žmonių būtų pilnai patenkinti saugioje vietoje pasimylėję, pavalgę ir atlikę priešingą valgymui veiksmą. Tuomet ir Froidas būtų patenkintas, nes ir oraliniai, ir analiniai, ir genitaliniai malonumai nuramintų ir atpalaiduotų nuo instinktų įsitempusią psichiką.
O štai nepasitenkinimas meilės nuotykiais patvirtina, kad mums reikia daugiau. O kadangi Maslow kūrė savo teoriją remdamasis psichiškai sveikais žmonėmis, vadinasi, dauguma mūsų yra psichiškai sveiki. Dauguma tų, kurie meilės nuotykiais liekame ne visai patenkinti. O tie, kurie lieka patenkinti? O jie arba ko nors savyje nejaučia, arba yra labai jau paprasti. Na tokie paprasti, kad emocinis intelektas jų toks neaukštas arba savigarba yra tiek narcistiškai pasikeitusi, kad neleidžia jiems prisipažinti, kad kažko vis dėlto trūksta. Matėme mes tuos patenkintus narcizus. Ateina ir jų valanda. Apsiverkia jie ir prisipažįsta, kad vis dėlto ir jiems kažko trūksta. Meilės užsinori. Savigarbos. Save realizuoti traukia. Maslow nugali Froidą.
Tačiau jie ir nesikauna. Jie abu savotiškai teisūs. Tik vienas labiau tyrinėjo viršų, o kitas – apačią. Tačiau liko neištyrinėta dar viena sritis – vienatvė.
O vienatvė – tai rimta. Iš tikrųjų jaustis vienišu – reiškia nejausti gyvenimo prasmės. Žmogus juk koks? Jis nori žinoti, kam jo individualus gyvenimas reikalingas. Moterys tai supranta anksčiau už vyrus ir stengiasi kažkam pasiaukoti. Taip smarkiai, kad po to reikia gydyti savo asmenybę ir lįsti iš aukos vaidmens. O vyrai supranta vėliau, kai jau truputį pražilsta. Gyventi vien dėl savęs neįdomu. Reikia kažkam priklausyti, t.y. jausti „Komuniją“. Ir katalikiška, ir ne katalikiška prasme. Būti kieno nors dalimi.
Meilės nuotykis – tai bandymas sudaryti „Komuniją“. Tai bandymas iš savo masturbacinės vienatvės sukurti trumpą seksualinio bendrumo iliuziją. Patikėti ja ir nusivilti, kaip ir dera nusivilti iliuzijomis. Nes žmogui reikia ne tik nuotykių. Jam reikia „Komunijos“. Ne katalikiška prasme. Jaustis gamtos dalimi, grupės dalimi, apskritai žmonių dalimi – jei jūs taip norite. Štai jums ir prasmė. Ai, pasakysite jūs: nieko aš čia nesuprantu. Kokia dar „Komunija“? Kokia dalimi? Aš juk ir esu žmogus pagal apibūdinimą. O į dievą netikiu. Pasimylėjai su kuo nors, smagu – štai tau ir viskas. Būtina čia reikia kažkokį egzistencializmą su katalikybe pritempinėti?
Aha, aš irgi nesuprantu, kam. Tačiau man su žodžiu „Komunija“ siejasi visai ne tie dalykai. Man tai reiškia „bendras“, „bendrumas“ arba „kartu“. Ir iš egzistencializmo aš pilnai suprantu idėją, kad mūsų gyvenimas – tai tiesiog toks lėtas judėjimas link mirties. O kas link meilės nuotykio, tai aš prisimenu frazę iš seno rusų filmo apie karą „Jie kovojo už Tėvynę“. Tai štai šiame filme du kareiviai apšaudomi patrankų prieina prie upės ir vienas pasako: „nusirengiame nuogi ir šokame į vandenį… Mirsime? Na ką daryti… Bet nuogam viskas kažkaip maloniau atrodo“. Aš čia apie kitokį nusirengimą galvoju, suprantate? Bet esmė ta pati.
Olegas Lapinas