Kodėl vaikai mėgsta tyčiotis vieni iš kitų? Ar taip elgiasi tik tie, kurie patys jaučiasi nesaugūs? Ir patyčių objektai – kodėl pasirenkami būtent tie, o ne kiti? Ar čia loterija, ar yra savybės, dėl kurių žmogus pasirenkamas auka?
Jeigu jūs žiūrėjote bent vieną filmą apie vaikus ir paauglius, tai būtinai matėte, kad vaikas neišvengiamai susiduria su kitais vaikais. Susiduria ir fiziškai, ir psichologiškai. O jei tai Haris Poteris – tai ir magiškai. Liejasi kraujas ir ašaros. Jei jūs prisimenate, kaip patys buvote vaikai, būtinai pamenate etapą, kai jus ar kokį kitą vaiką kas nors skriaudė. Jei jūs turite mokyklinio amžiaus vaikų, tai ir iš jų girdėjote: „pas mus mokykloje vaikai mušasi, pravardžiuojasi ir juokiasi iš silpnesnių“.
Ir tik jei jūs nieko nematėte, nieko neprisimenate ir nieko negirdite, jūs pasakysite: „vaikų patyčios? Koks siaubas!Negirdėta – neregėta!“
Kodėl vaikai iš tiesų tyčiojasi iš silpnesnių, kvailesnių, negražesnių? Kodėl tokia neteisybė – juk jėgos, proto ir grožio žmogus nesirenka – kiek Dievas davė, tiek tas ir turi. Argi vaikai nesuvokia, kaip skaudu, kai tave žemina už tai, kas nuo tavęs nepriklauso?
Į tai galima atsakyti tik tiek, kad žeminimas vienų ir aukštinimas kitų – visai ne racionalus, o instinktyvus, iš gyvūnų paveldėtas veiksmas. Tai – rango nustatymas.
Taip, jautresni ir supratingi vaikai nesityčioja iš kitų. Tačiau kiti – kurių emocinis intelektas atsilieka nuo fizinio ir intelektualinio – tyčiojasi. Ir daro tai pakankamai ilgai, kol neišauga, neapsiveda ir kol žmonos bei psichologai neima jų mokyti empatijos ir emocinio gyvenimo pradmenų.
Ir paukščiai, ir beždžionės, ir netgi akvariuminės žuvelės kovoja už hierarchinę padėtį: ant medžio, girioje, vandens telkinyje. Ir vieni būtinai atsiduria aukštesnėje, o kitos – žemesnėje padėtyje. Psichologai net sugalvojo jiems pavadinimą: alfa patelės ir alfa patinai – tai elitas. Jie gauna geresnį kąsnį, turi daugiau sekso partnerių ir jų neliečia kiti. Po to eina tarpinė beta – grupė. Ir gale – omega patelės ir omega patinai. Tai – atstumtieji. Jiems numeta valgyti tai, kas lieka. Jų privengia seksualiniai partneriai. Juos skriaudžia kiti. O kas, jei į jų tarpą įeina naujas paukštis, gyvūnas ar žuvelė? Prasideda sąmyšis, patinai ir patelės ima agresyviai reaguoti į naujoką, išsiaiškindami jo padėtį. Jei paaiškėja, kad jis pretenduoja į alfa padėtį, prasideda peštynės – juk reikia nustatyti naują hierarchiją. Kol visi mušasi, kandžiojasi ir lesa vienas kitą, nustatoma, kas dabar alfa, kas – beta, o kas – omega.
Kažkas panašaus vyksta ir vaikų įstaigose bei kiemuose. Imkime berniukus. Subjektyviai tai atrodo štai kaip. Yra kiemo kompanija (klasė, sporto sekcija, kolonijos kamera, kariuomenės kareivinės). Ir štai ateina naujokas. Tuomet lyderiui – alfa berniukui – rūpi išsiaiškinti, kas jis per vienas. Jis linksmai (kaip jam atrodo) užgaulioja naujoką. Naujokas gali išsigąsti ir nutilti. Jei jis apsiverkia, pasislepia, pabėga – jam nustatoma omega padėtis. Jei jis ramiai duoda atkirtį ar sutinka pašiepimą su humoru – jį priima kaip „saviškį“ – beta berniuką. Jei jis, lyderio akimis, ima elgtis įžūliai ir iššaukiančiai – lyderiui instinktyviai kyla noras jį „pamokyti“, „parodyti jam jo vietą“. Prasideda rimtos vyriškos muštynės. Jei naujokas nugali, jis tampa alfa patinu – nauju kompanijos vadu. Alfa berniuko savybės – aukštas ūgis, drąsa, protas. Kai yra tik fizinė jėga – lyderiauti pavyksta, bet specifinėse kompanijose, kur proto nereikia.
Mergaičių kolektyvuose šis „rango nustatymas“ dažniausiai irgi vyksta, tik pagal kitokius požymius: išvaizdą, ūgį, naudojamą kosmetiką, „draugiškumą“ (laimi ekstravertiškos, energingos, bendraujančios prieš intravertiškas, pasyvesnes, uždaresnes).
Subjektyviai dauguma vaikų ateidami į naują kompaniją, jaučia, į kokią vietą jie pretenduoja. Jei jų užimam vieta nepatenkina, jie turi kelias išeitis.
Pirma – pagerinti savo „rodiklius“ – fizinę formą, išvaizdą, pažangumą. Tarkime, silpnas berniukas ima reguliariai sportuoti, išmoksta kovinės savigynos. Tai – Arnoldo Švarcnegerio ir Žano-Klodo Van Damo kelias – užguiti ir kompleksuoti berniukai tapo jėgos įsikūnijimu. Jei tai mergaičių kolektyvas – ji pašalina kosmetinį defektą, sutaiso gražią šukuoseną, ateina į pobūvį su gražiais rūbais, gražiai šoka. Ji netgi gali iš omegos tapti alfa baliaus karaliene! Apie tai yra Pelenės istorija ir dauguma Holivudo jaunimo komedijų, bei realios kino aktorių bei manekenių gyvenimo istorijos. Tiesa, vien išorinių pasikeitimų neužtenka – pasitikėjimas savimi ugdomas lėčiau, jam reikia pakankamai geros psichoterapijos, supratingų draugų ir tiesiog tikėjimo savo sėkme.
Kita išeitis – rasti sau kompensaciją – susitaikyti su tuo, kad tu negali būti lyderis vienoje vietoje. Tačiau gali juo tapti kitoje. Liesi ir nelabai populiarūs buvo jaunas Kafka, Einšteinas, tūkstančiai kitų gabių ir netgi genialių vaikų. Tačiau kas dabar prisimena jų alfa klasiokus? Kur jie dingę? Kam prireikė jų drąsos, išvaizdos ir populiarumo? Gražiausi klasės berniukai ir gražiausios mergaitės – augu! Tyla. O keistuliai atstumtieji tuo metu meno, mokslo ir kitose srityse tapo neabejotinomis alfa asmenybėmis.
Todėl galbūt vietoj kovos su patyčiomis – kas irgi nebloga idėja – visai ne pro šalį būtų atradinėti, kokioje srityje tas ar anas omega vaikas yra mažas genijus? Bet juk tam reikia intuicijos, laiko, psichologinių žinių, lėšų… tačiau ar užtenka išleisti dar vieną bukletą su užrašu „Ne– mokykliniam smurtui?“.
Olegas Lapinas