Moteris skundžiasi vyrui, kad jis jos negirdi. Vyras nenustemba: jis girdėjo šį skundą daug kartų. Tačiau ar vyras gali imti ir pradėti moterį girdėti? Moteris, kai sako, kad vyras jos negirdi, turi omenyje štai ką: vyras neatpažįsta jos jausmų. Štai kaip ji supranta „girdėti“:

• Gidėti ne kalbą, bet girdėti kalbantįjį.
• Atsakyti ne į klausimą, o atsakyti klausiančiajam.
• Jausmą priimti ir atsakyti taip: „tu jauti“
• Į jausmą atsakyti jausmu: „aš jaučiu“.

Vyrui atrodo, kad jis moterį girdi. Iš tikrųjų jo ausį pasiekia jos garsiniai signalai. Vyras supranta „girdėti“ štai kaip:

• Girdėti kalbos struktūrą ir atpažinti, logiška ji, ar ne;
• Girdėti prasmę ir spręsti, ar ši prasmė verčia ką nors jį daryti, ar ne;
• Girdėti ir jausmus, bet suvokti juos kaip triukšmą: tai nesvarbu, tai – trukdo.

Tačiau jo ausų, žinoma, pasiekia ir moters jausmai. Ir jausmai tokie: „aš nepatenkinta“. Kas vyrui reiškia – „aš tave kaltinu“. Todėl vyro viduje – tarp pilvo dubutės ir gerklės – prasideda diskomfortas. Šis diskomfortas dažniausiai yra labai silpnas, beveik pasąmoningas. Tačiau vyrui jis pavojingas ir verčia jį nebesuvokti moters emocijų. Jis iš tiesų nelabai girdi, kaip moteris jaučiasi. Jis ima girdėti tik loginius neatitikimus. Tai, kas neurolingvistiniame programavime (NLP) vadinasi „kalbos struktūra“. Ir kaip tikras NLP meistras, jis ima gaudyti šiuos žodinius neatitikimus.

Moteris su ašaromis sako: „Aš tau tūkstantį kartų sakiau!“ – vyras atsiliepia: „Ar tikrai tūkstantį? Tu perdedi.“

Moteris rėkia: „Tu visai manimi nesirūpini!“ – vyras klausia: „Susitarkime, ką reiškia žodis „rūpinimasis“?

Moteris beviltišku tonu sako: „Aš negaliu su tavimi kalbėtis!“ – vyras atsiliepia: „O kas gi tau trukdo?“ ir galų gale priduria: „Pažiūrėk, tu darai iš musės dramblį“.

Kai moteris pradeda pykti ar verkti, vyras kiek suirzusiu tonu pasako: „Tuoj pat baikime šį teatrą, ką tai pakeis?“

Taigi, vyras lyg ir girdi moterį, bet girdi tik logiką ir siekia, kad emocinė žodžių prasmė nemaišytų logikai. Jis kalba su moterimi, kaip logikos, filosofijos ir psichologijos mokytojas.

Moteris tai suvokia, kaip atmetimą ir netgi kaip bandymą ją pakeisti. Na ir kas, kad ji nelogiška? Ji jaučia augantį diskomfortą tarp pilvo duobutės ir gerklės. Ir griebiasi dar vieno bandymo prisibelsti iki vyro jausmų. Tuo tikslu jos balsas pakyla ir kalba pavirsta moraliniu pamokslavimu ir psichologine analize:

• „Tu niekuomet nebandei mane suprasti! Bet ar tu save supranti?“
• „Tu neleidi man kalbėti!Gal tu pats ko nors bijai?“
• „Tu kalbi su manimi kaip koks tėvas!“

Kadangi šis pokalbis vyksta moteriai reiškiant jausmus, vyras vis labiau ir labiau bando jį nutraukti – jo akimis, moters pamokslai ir analizė jį žemina. Jis nenorėjo nei moralinio pasmerkimo, nei psichologinės analizės. Viskas, ko jis norėjo – kad vakaras būtų ramus. Kad žmona skaniai jį pavalgydintų (o jei jis pats gamina – kad pagirtų jo valgį). Kad ji su juo pasimylėtų ir liktų be proto patenkinta. Kad ji susirangytų prie jo, kaip katė, ir užmigtų.

Vietoj to jis sužino, kad nemoka bendrauti. Kad jis turi problemų ir kad žmonai su juo blogai. Ką gi. Jis išeina – į kitą kambarį, į balkoną, į tualetą, į kiemą. Pas tėvus. Į kitą butą. Bet kokiu atveju jis nutraukia žmoną. Jam to per daug.

Tuomet žmona kremtasi. Be reikalo ji taip kėlė balsą.

O vyras irgi kremtasi. Be reikalo jis neleido žmonai reikštis.

Ir štai jie ieško, kaip jiems susikalbėti. Tarkime, jie pasišneka tarpusavyje ir dar su psichoterapeutu. Ir atranda kai kuriuos dalykus:

• Vyras irgi jaučia neigiamus jausmus, tik bijo moteriai apie juos kalbėti. Jam atrodo, kad moteriai galima sakyti tik „aš tave myliu“;
• Vyras mano, kad moteriai būtinai reikia jo, vyro, konstruktyvių veiksmų ir problemų sprendimo, o jai dažnai reikia tik vieno: kad jai leistų reikšti tai, ką ji jaučia;
• Moteris mano, kad tylintis vyras nieko nejaučia; jis gi kaip tik jaučia emocinį diskomfortą, dėl to ir nutyla;
• Moteris mano, kad stiprindama emocinę išraišką, ji skatina vyrą atsiverti, o tai galioja tik kalbantis su drauge;

Atradę šiuos dalykus vyras ir moteris išgirsta vienas kitą. Pasirodo, jie tiesiog susiduria su vienu iš žmogiškosios konstrukcijos netobulumu: net ir norėdami vienas kitą išgirsti, jie netyčia tik kursto vienas kitą. Gaunasi trintis. Pavyzdžiui, prasideda taip vadinamas „septintųjų metų niežulys“. Bet kaip pasakė mano žmona Dalia: „Jei nėra niežulio – nėra ir noro pasitrinti vienam į kitą“. O jei šis noras pavirsta veiksmais, tuomet ateina šioks toks supratimas. Ne žodinis.

Olegas Lapinas